Pasivaikščiojimas Dūkštos pažintiniu taku
Retkarčiais pasitaiko dienų, kuomet norisi pabėgti nuo miesto šurmulio ir pasislėpti tyliame gamtos kampelyje tarp gaivaus miško, žaliuojančių pievų ar tekančios upės. Netoli Vilniaus tokių vietų šimtas ir dar daugiau, kurias verta aplankyti ir šįkart norėčiau pasidalinti įspūdžiais apie žygį Dūkštos pažintiniu taku. Jis įdomus tuo, kad keliaujant galima aplankyti kelis piliakalnius, pasigrožėti vaizdais iš atodangų ir įrengtų aikštelių, apkabinti apylinkių storiausią Šventąjį Daubų ąžuolą bei pasigrožėti Neries slėnio panorama.
Dūkštos pažintinis takas yra apie 30 km nutolęs nuo Vilniaus, važiuojant link Kernavės, įkeliu nuorodą kur yra tako pradžia. Jo ilgis apie 5 kilometrai ir įveikti šį atstumą užtruks apie 3 valandas, o oficialiame Neries Regioninio Parko puslapyje rašoma, kad tai vienas sudėtingiausių ir fizinių jėgų reikalaujantis takas. Atskleisiu mažą paslaptį – jei pradėti kelionę nuo Bradeliškių piliakalnio, rodos, dažniau lipsime laiptais žemyn (aišku, neišvengsime ir kopimo akštyn), tik vėliau nesivadovaukite rodyklėmis, kurios visada bus nukreiptos į priešingą pusę :). Taip pat nepamirškite apie patogią avalinę!
Nebijokite pasiklysti – tai turbūt neįmanoma, takas puikiausiai sužymėtas rodyklėmis, ir pakeliui daugybė stendų, kuriuose aprašomos Neries Regioninio Parko vertybės, pateikiama informacija apie medžius, retus augalus, Parko gyventojus ir kitos įdomios medžiagos.
Artinamės prie Dūkštos upelio – kurio įspūdingi slėniai buvo sukurti prieš tūkstančius metų tirpstančių ledynų, trumpam sustokime ir pasiklausykime vienintelio Lietuvoje kalnų upelio šnarėjimo. Pavasarį vandens sporto ekstremalai ypatingai mėgsta šią upę.
Kitoje tiltelio pusėje, apjuostas Dūkštos upelio, stukso Bradeliškių piliakalnis. Prieš daugiau nei du tūkstančius metų čia apsigyveno viena iš Baltų genčių, o gyvenimas čia virė apie 1500 metų. Dabar galima tik įsivaizduoti kokia galinga pilis čia buvo pastatyta, kuri vėliau buvo iškelta į Buivydų piliakalnį.
Abu piliakalnius skiria pelkė, todėl teks eiti per pievą – galbūt net ta pačia, kurioje, vietinių pasakojimais, vaidenosi maža mergaitė, kuri pasirodydavo pievoje ir praeiviams skųsdavosi kaip jai šalta ir pradingdavo. Gyventojai manė, jog mergaitė buvo nekrykštyta, dėl to ir vaidenosi.
Šįkart mergaitės nesutikome, bet sužinojome įdomu faktą – jog pievoje gyvena į Raudonąją knygą įrašytas drugelis – Gencioninis Melsvys 🙂 Būtent šioje pievoje auga retas augalas, kuriame drugelio patelė deda kiaušinius, iš kurių išsirita vikšrai. Pirmas savaites jie vystosi augale, vėliau nusileidžia ant žemės ir turi sutikti “reikalingos” rūšies skruzdes, kurios nusitempia jį į skruzdėlyną ir maitina apie 10 mėnesių (jei vikšrą randa kitos rūšies skruzdėlės – šio laukia liūdna lemtis, jį tiesiog suėda). Žinoma, virtęs lėliuke ir prieš išskleidžiant sparnus drugeliui reikia laiku pabėgti iš skruzdėlyno, nes maitintojos gali jį užpulti. Štai taip, rodos, nesusiję dalykai gamtoje gali būti gyvenimiškai svarbūs.
Dar keli šimtai metrų žvirkeliu ir pasiekiame Buivydų piliakalnį, supiltas pylimas kadaise saugojo medinę pilį, kurioje gyveno bendruomenės didžiūnas su karine įgūla.
Nenuostabu, kad pilis buvo būtent šioje vietoje. Tik pažiūrėkite kokia įstabi slėnio panorama nuo čia atsiveria!
Nuostabūs vaizdai atsiveria ir nuo šoninių šlaitų, o kaip čia gražu būna rudenį
Keliaukime toliau, nes toliau mūsų laukia Šventasis Daubų Ąžuolas. Iš senų metraščių spėjama, kad kadaise čia būta didžiulės girios, kurioje buvo ir daug pagonių šventviečių. Priėmus krikščionybę ir naikint jas (sventvietes) dalis ąžuolynų buvo iškirsta, vėlėsniais laikais – vertinga mediena Nerimi buvo plukdoma Vakarų Europai.
Gaila, bet dabar liko tik Dūkštų ąžuolynas ir pavieniai ąžuolai, o šis stipruolis skaičiuoja apie 300 metus. Jo kamieno apimtis yra beveik 5 metrai, aukštis – 28 metrai (pagal 2005 metų duomenis). Prisiglauskite prie jo…
Laiptukais žemyn!
Jais nulipę dar vienas įrodymas, jog laikui nepavaldūs net ilgaamžiai ąžuolai – nuvirtęs, bet vis dar suteikiantis gyvybę ir namus kitiems. Ąžuolui suirti reikia 100 metų, bet trūnijančioje medienoje įsikuria žemesnieji organizmai – kerpės, grybai, taip pat nuvirtusiuose medžiuose apsigygena kai kurių gyvūnų ir vabalų rūšys.
Jau girdimas Dūkštos upelio šlamėjimas, dar prieš kelis metus tik perbridus upę buvo galima patekti į kitą kranto pusę ir tęsti žygį, tačiau paėjus keliasdešimt metrų į kairę, įrengtas metalinis tiltas! Šiltą dieną galima taip pat atsipusti ant didžiausių riedulių, kurie galbūt kadaise buvo pagonių apeigų dalimi ir buvo labai garbinami.
Po trumpos pertraukėlės keliaujame link minėto tiltuko. Nuo čia galima pasigrožėti Dūkštos upelio vingiais, bei galime pasigrožėti Karmazinų atodanga iš apačios, čia pat ir laiptukai link karmazinų atodangos ir piliakalnio.
ĮSPĖJIMAS: Neries Regioninis parkas informuoja, jog dalis šlaito nuslinko į Dūkštą, dėl to reikia gerai apsvarstyti ir įvertinti ar bus saugu toliau keliauti šia atkarpa.
Nuo 36 metrų aukščio skardžio galima žavėtis vingiuoto slėnio panorama.
ir iš kitos pusės 🙂
Keliaukim toliau, kol pasieksime Karmazinų piliakalnį. Tai nedidelis kupolo formos piliakalnis, manoma, kad kalva tarnavusi kaip slėptuvė Karmazinų gyventojams, vėliau prarado gynybinę funkciją ir tapo šventviete – alkakalniu, kuriame vykdavo apeigos dievų garbei. Iki šiol įvairių apeigų metu užkuriamas aukuras.
Išlikęs padavimas apie ant šios kalvos stovėjusią ir žemėn prasmegusią bažnyčią, o sekmadieniais lygiai vidudienį kalvos gelmėse skambantį varpą. Ne mažiau įdomi ir pati vieta, Dūkštos ir Neries santaka.
Netoli įkurta sodyba, Slėnyje, kurioje galima pasimėgauti poilsiu bei įdomiomis gastronominėmis kelionėmis, bet apie tai ne dabar 🙂 Jei yra laiko ir jėgų, bei noro pasigrožėti puikiais vaizdais – nužingsniuokime dar į Ažuolų Kalną.
Čia galima atvykti ir automobiliu – įrengta vieta automobiliams bei dvi pavėsinės ir laužavietė – progai pasitaikius galima atvykti ir pavakaroti gamtos apsuptyje!
Nuo kalno viršūnėje įrengto apžvalginio bokštelio galima pasigrožėti viena įspūdingiausių parko kraštovaizdžio panoramų – Neries posūkiais, Dūkštos ir Neries santakos slėniu, Velniakampio kilpa.
Laikas grįžti atgal prie metalinio tilto ir tęsti žygį link sekančio, bet ne paskutinio objekto – Dūkštų atodangos.
Pakelės stenduose pasiskaitykite apie Dūkštos potvynius, retus paukščius, kurie čia sutinkami, bei nepraleiskite progos atsigaivinti vandeniu iš šaltinio – geologiniais tyrimais ištirta, kad vanduo yra švarus ir jį drąsiai galima gerti!
Dar keli srauniosios Dūkštos vaizdai 🙂
Priėję malūno liekanas, žinokime, jog iki tako pabaigos jau nebetoli. O malūnas buvo pastatytas XX a. pradžioje. Siauresnėje pusėje gyveno malūninkas, o kita pusė buvo skirta gamybai su krumpliaračių sistema rūsyje. Sovietmečiu čia veikė poilsio bazė. Bėgant laikui ir keičiantis valdytojams, malūnas apleistas, o šiandien, privataus šeimininko pamirštas, baigia sunykti.
Dabar mūsų laukia paskutiniai laipteliai aaukštyn ir po truputį artėsime prie Dūkštos atodangos. Skardis, kurio aukštis siekia 15 m., susidarė kuomet patvinusi Dūkštos upė sugriovė vandens malūno užtvankos konstrukcijas ir dalis šlaito nuslinko į upę – susiformavo atodanga.
Paskutiniai žygio vaizdai! Tikiuosi, kad pažintis su Dūkštos taku buvo prasminga ir norėsis čia grįžti kitais metu laikais!
Leave a Reply Cancel reply
Sveiki!
Esu Elvyra, smagu, kad užsukai 🙂 Kodėl Kamtoreikia? Atsakymas paprastas – Tamkadbūtų!
Mėgstu keliauti ir iš naujo atrasti naujas ir jau lankytas vietas, tyrinėti turistų neišmindytus takus, stebėtis gamtos kampeliais ir mėgautis
akimirka!
Kamtoreikia kuriu tam, kad pasidalinčiau išvykų prisiminimais ir patyrimais, ir norėčiau, kad ir tu rastum čia kažką įdomaus ir/ar dar neatrasto sau!
Kategorijos
Kalendorius
M | T | W | T | F | S | S |
---|---|---|---|---|---|---|
1 | 2 | 3 | 4 | |||
5 | 6 | 7 | 8 | 9 | 10 | 11 |
12 | 13 | 14 | 15 | 16 | 17 | 18 |
19 | 20 | 21 | 22 | 23 | 24 | 25 |
26 | 27 | 28 | 29 | 30 |