Kutna Hora – tarp praeities, dabarties ir ateities!

Pasaulis pilnas nuostabą keliančio paveldo, užburiančių gamtos kampelių, bei neįprastų, gal net keistų vietų, bet traukiančių turistus savo mistika ir unikalumu. Renkantis kelių dienų kelionę į Čekiją atradau Guliverio kelionių pasiūlymą, kurio viena iš lankytinų vietų yra Kutna Hora miestelis. Keistas ir nenumaldomas noras užplūdo aplankyti tą vietą, vien “pagooglinus” ir peržvelgus keletą nuotraukų, krito sprendimas – reikia važiuoti!

Miestelis yra viena iš Čekijos pažibų, įtrauktas į UNESCO paveldo sąrašą, o įkurimo istorija siekia ankstyvus viduramžius. Kutna Hora suklestėjo XIV, kuomet čia buvo atrasti sidabro telkiniai. Pasak legendos, vienam Cistersų vienuoliui, užsnūdusiam pievoje, prisisapnavo, jog vietoje žolės aplinkui auga sidabro strypeliai. Atsibūdęs netgi užčiuopė vieną jų. Tada ir prasidėjo pirmoji Europoje sidabro karštligė. Miestelis tapo antruoju pagal svarbą Čekijos miestu, čia įsikurė kalnakasiai, kurie užsiėmė sidabro gavyba.

Lydimi vietos gidės Šarkos, ir apsiginklavę tik baltais chalatais, šalmais ir žibintuvėliais leidomės į tamsius koridorius, iškaltus prieš kelis šimtmečius. Nerekomenduojama ten lankytis žmonėms, kenčiantiems nuo klaustrofobijos, nes kai kurie praėjimai tikrai siauri. Klausėmės, pagal ką orientavosi to meto kalnakasiai, nes tokių technologijų, kokiomis naudojamės šiandien, neturėjo. O vienoje vietoje, išjungę visus žibintus net galėjome patirti ką reiškia “temno jak v dupe” 🙂 Ekskursija nepasibaigė vien tik šachtų lankymu, viršuje irgi įrengta ekspozicija, kurioje etapais rodoma kaip iš gilumos išteklių išgaunamas sidabras, apdirbamas, bei galiausiai kaldinamos monetos ir kiti dirbiniai.

Toliau keliaujame į vynuogynais apaugusioje įkalnėje esančią Šv. Barboros, kalnakasių globėjos, bažnyčią.

Bažnyčios statybos pradėtos 1388 metais ir truko penkis šimtmečius (pabaigtos 1905 metai). Pirmasis architektas buvo Johann Parler, Petro Parleriaus sūnus (Petras Perler vadovavo Šv. Vito Bazilikos Prahoje statyboms).

Dėmesį traukia ne vien dailus, it nėriniais išpuoštas fasadas, bet ir didingas bažnyčios vidus: aukšti skliautai, išpuošti įvairiais herbais, viduranžių freskos, spalvoti vitražai bei kitos interjero detalės, kurios kelia įspūdį  tiek atskirai tiek darniai įsiliejant į visumą.

Aukštai įsikurusios statulos atrodo žmogaus ūgio, tačiau iš tikrųjų jos yra dviejų metrų aukščio.

Toliau pagal programą tikriausiai labiausiai laukiamas objektas – Sedleco kaulų koplyčia, iki jos apie 3 km kelio pėsčiomis. Pakeliui grožimės viduramžiško miesto pastatais ir vingiuotomis gatvelėmis, prieš mūsų akis vis atsiveria tai paminklas maro aukoms atminti, tai aikštė, kurios viduryje stūkso vandens šulinys, ar gyvenamųjų namų puošyba.Galiausiai priėjome prie koplyčios, kurios interjerą puošia apie 40 tūkstančių žmonių skeletai.

Jos atsiradimo istorija prasideda jau XIII amžiaus pabaigoje, kuomet abatas Henrikas grįždamas iš Jeruzalės parsivežė žemės nuo Golgotos kalno ir išbarstė ją Sedleco kapinėse. Žinoma, po to šios kapinės tapo labai žinomos ir daug kas panoro atsigulti amžinojo atilsio būtent čia. Iš pradžių buvo laidojami turtingieji, o prasidėjus maro epidemijoms, vėliau karui, buvo laidojami visi, neatsižvelgiant į luomą. Galiausiai kapinės tapo perpildytos ir užėmė labai didelę teritoriją, dėl to buvo nuspresta iškasti seniausiai palaidotųjų kaulus ir saugoti palaikus bažnyčios rūsyje.

Ten jie buvo saugomi iki XIX amžiaus, kuomet žemes nusipirko Švarcbergų giminė. 1870 metais, buvo pakviestas skulptorius Františekas Rintas, kuris turėjo sugalvoti kaip sutvarkyti rūsį ir kaulus, šis juos panaudojo koplyčios interjero dekoravimui, paversdamas koplytėlę išties unikalia vieta. Jis ne tik išpuošė koplyčią, bet ir paliko savo parašą.

Vos įžengus apninka sumišimo jausmas, tai, ką pamatome sykiu ir žavi ir kelia prieštaringas mintis. Nuo sienų ir lūbų žvelgia šimtai kaukolių, ir akimirkomis norisi patikėti, jog tai tik kaulų imitacijos, jog tai netikra. Praskrieja mintis, jog tai šventvagystė ir įsiveržimas į mirusiųjų valdas. Ar į Rinto planus įėjo koplyčios naudojimas komercijos tikslais, ar jis numatė, jog čia galės įžengti visi norintys? Žinoma, jam kaip menininkui toks pripažinimas būtų labai svarbus.

Sutinkančios turistus kaukolės perduoda žinutę, nebyliai sakydamos: “Mes buvome tokie kaip Jūs. Jūs būsite tokie kaip mes”. Sunku atsakyti, kodėl tokios vietos taip traukia žmones; kodėl taip traukė ir mane pačią iki šiol nesuvokiu. O kalbant apie tolimą ateitį – nenorėčiau kada nors panašiu būdu tapti, tarkim, žvakide, arba, kad mano kauleliai būtų išbarstyti kruvose kitų kaulų 🙂

Švarcenbergų giminės herbas, kairiajame šone papuoštas paukščiu, kuris nuduobia turkui akį. Tai simbolizuoja pirmąją pergalę prieš turkus Europoje, kuomet Adolfas Švarcenbergas sumušė jų kariuomenę 1598 metais prie Raab vietovės.

Nesinorėjo iš ten bėgti, neaplankė baimės ar šiurpo jausmas, nesisapnavo ir sekančią naktį – juk tiesa ta, kad turime saugotis ne mirusiųjų, o gyvųjų. Ir, pasirodo, kad kaulų iškasimas iš žemių ir jų demonstravimas tam skirtose vietose, kaip pvz., Kostnice – įprastas graikų atmainos krikščionybės ritualas. Tokiu būdu sielos laukia atgimimo.

Apsilankymas Kutna Horoje tikrai paliko gerų įspūdžių, naujos patirties ir netgi viršijo lūkesčius. Įdomu buvo grįžus labiau pasigilinti į miestelio istoriją ir sužinoti dar daugiau įvairių įdomių faktų, gaila tik, jog neturėjome čia laisvo laiko, bet vien dėl to jog skubėjome į kitą, ne mažiau įdomią vietą 🙂