Kai gauni daugiau nei tikiesi – Grabijolų kaimas ir laukinis pažintinis takas

Prisiminus vasaros nuotykius ir malonias akimirkas patirtas Grabijolų kaime bei pažintiniame take, net ir praėjus pusmečiui vis dar norisi dalintis įspūdžiais! Buvau girdėjusi, jog Grabijolų kaimas 2018 metais pelnė gražiausio Lietuvos kaimo titulą, žinojau ir tai, jog čia buvo nužymėtas naujas pažintinis takas – be laiptelių, atramų ar kitų patogumų – laukinis! Po apsilankymo galiu drąsiai teigti, jog patirti įspūdžiai viršijo lūkesčius. Tikras perliukas išiilgusiems kaimo autentikos, gamtos, nuotykių ir iššūkių!
* Rekomenduojama avėti patogią, purvo nebijančią avalynę, geriausiai su grioveliais!

Grabijolai nėra įsikūrę arti pagrindinio kelio, galbūt dėl nuošalumo iki šiandien dienos pavyko išsaugoti kaimo autentiškumą. Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėti 1795 metais – tuomet tai buvo Zapalinos palivarkui priklausęs 9 sodybų kaimas. O šiandien išlikę dvidešimt keli namai, daugumą kurių priklauso seniesiems Grabijolų gyventojams, jų vaikams ar vaikaičiams.

Į Grabijolų kaimą galima įeiti tik pėsčiomis, o ir pasiklysti čia neįmanoma – sodybos pastatytos palei vieną gatvę, kuri veda statmenai link Neries. Einant keliu jis tarsi Neryje nutrūksta, bet seniau čia buvo dar tiltas, sudegintas Pirmojo pasaulinio karo metais. Tarpukariu upė tapo riba tarp Lietuvos ir Lenkijos okupuoto Vilniaus krašto – čia ėjo demarkacinė linija. Tuo laikotarpiu Grabijoliškiai kartu su Lietuvos pasieniečiais kartu šventė Jonines, organizuodavo vaidinimus, o taip pat vykdė nelegalius “mainus”.

Medinės sodybos labai mylimos ir prižiūrimos, papuoštos dailiomis langinėmis, vėjarodžiais, ir kitokiais elementais. Palei langus žydi nuo senų laikų auginamos darželio gėlės, o didžiajame kleve iki šiol siūbuoja kaimo varpas. Visai šalia yra senovinis šulinys, iš kurio anksčiau sėmėsi vandens visi kaimo gyventojai. Reikia paminėti ir suolelius, kurie perteikia senolių išmintį! Prie Neries taip pat galima patogiai įsitaisyt ir pasigerėt upės kraštovaizdžiais.

Įdomią istoriją taip pat slepia šalia kaimo esantis Cypelio kalnas. Gyventojai pasakoja, jog kalno viduje yra užkasta bažnyčia, o prie jo priglaudus ausį, gelmėse galima išgirsti skambantį varpą. Šalia įkurtos mažos kapinaitės, o užrašas stende įspėja būti atidiems. Dėl ko? Atvykite ir sužinosite 🙂 Čia pat prasideda ir pažintinio tako laukinė trasa! Nužymėtas tik rodyklėmis takas eina pievomis ir laukų pakraščiais (aptikome ir kanapių plantaciją), buvusiais kaimo keliukais, stačiais šlaitais ir giliomis raguvomis. Taigi viskas iš eilės!

Pirmasis kilometras tęsiasi palei dirbamus laukus, vėliau vešliai apaugusiu miško pakraščiu, net kilo mintis, jog ne tuo keliu keliaujam. Kol vėl žolėje pasimato mėlyna rodyklė. Priėjome Saldujį upelį – čia pat ir stendas aiškinantis upelio pavadinimo kilmę. Vietiniai gyventojai nevengia atsigerti ir tvirtina, jog upelio vanduo yra saldus kaip medus. Neatskleidžiant visų paslapčių keliaujame toliau senuoju keliu kažkada vedusiu link Zapalinos palivarko. Yra ką veikti – kelias veda aukštyn į kalną!

Šiandien galima tik įsivaizduoti kaip atrodė palivarko pastatų kompleksas, nes dabar tik gerai įsižiūrėjus galima pamatyti išlikusius pamatų akmenis ir kelias dvarvietę menančias liepas. Baudžiavos laikais Zapalinos palivarkui priklausė Grabijolų kaimas su 9 dūmais (sodybomis). Po Antrojo pasaulinio karo sovietams okupavus Lietuvą, palivarkas buvo konfiskuotas, o jo valdytojai ištremti į Sibirą. Pastatai buvo išardyti, o statybinės medžiagos panaudotos naujų kolūkių statybai. Senesni gyventojai prisimena, jog paskutinis palivarko valdytojas savo dukrelėms buvo pasodinęs erškėtrožių alėją. Ji seniai išnyko, bet apie palivarko aplinkos grožį vis dar byloja prie dirbamo lauko išlikusios ir gegužę pražystančios alyvos.

Palinkęs medžio kamienas puikiai tinka trumpam pasisedėjimui ir pulso nuraminui po intensyvaus kopimo 🙂

Toliau takas veda lyguma, be staigių įkalnių bei nuokalnių, palei pievą, dirbamą lauką. Gal tik kai kur reikia perlipti nugriuvusį medį ar žemiau pasilenkti. Tuomet prieinama prie stendo apie Paalkių piliakalnį. Piliakalnis – tai natūraliai susiformavisi kalva su žmogaus rankomis įrengtais gynybiniais įtvirtinimais. Viena iš baltų genčių, atradusi šią gerai gamtos apsaugotą vietą, pasistatė pilį ir įtvirtinimus. Tiesa apie pilį mažai dar žinoma, o dėl šlaitų nuošliažų, žemės erozijos bei augmenijos sunku dabar įsivaizduoti kaip tai atrodė prieš 500 metų. Nepaisant to, takas veda toliau ir nuo čia prasideda visas smagumas! Seniai nesportavusiems arba mažai fizine veikla užsiimantiems galbūt tai taps dideliu iššūkiu, na, o aktyvaus poilsio mėgėjai gaus tikrai didelę endorfinų dozę!

Priešaky laukia nuokalnė, vėliau įkalnė, toliau kiek statesnė nuokalnė ir vėl įkalnė kol nusiledžiama prie dar vieno upelio, Sūriojo. Kažkada čia buvo tiltas, dar šiandien galima įžiūrėti jo liekanas. Na o šiandien, norint eiti toliau, belieka tik atsargiai nusileisti šlaitu iki upelio. Pradedu lipti, tik kažkaip taip gavosi, jog paslysta koja ir jaučiu kaip čiuožiu žemyn. Apsieita be traumų, ir nepaisant išpurvintų kelnių laukia atpildas – toliau paėjus upelio vaga ir išsiveržus iš miško patenkame į plačią Neries upės pakrantės erdvę.

Nuo čia atsiveria puiki Neries panorama su jos vagoje stūksančiais mitologiniais akmenimis – “Užkeiktos vestuvės” ir “Trys broliai”. Pasakojama, jog tai akmenimis paversti nelaimėliai, įstrigę tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulių, laukiantys paskutinio teismo dienos, kuomet vėl galės tapti žmonėmis…

Laikas prie Neries pralėkė nepastebimai, galima čia užsisėdėti kelioms valandoms, bet reikia aplankyti dar vieną kadaise čia plytėjusių sengirių reliktą – Alkų ąžuolą. Čia vėl prireiks šiek tiek jėgų ir ištvermės – norint iki jo nusigauti, reikia lipti stačiu šlaitu. Manoma, kad šis senuolis skaičiuoja virš 300 metų ir yra storiausias Neries regioninio parko teritorijoje. Ąžuolo kamieno apimtis siekia 5,12m. Pabandykit apkabinti 🙂

Taigi sunkiausias kelias už mūsų, o padarius ratuką išeinama prie stendo apie Alkų piliakalnį, atgal grįžtama jau žinomu keliu. Keturių kilometrų ilgio trasoje tikrai netruko gražių kraštovaizdžių, nuotaikingų pasakojimų ir istorinių faktų, o nuokalnės ir įkalnės tikrai pramankštino kojas! Nepaisant visko, nuotaika puiki, nes savo kasdienybę pabarsčiau gerais prieskoniais. Keliaujant taku geriausia pasirinkti sausesnį laiką, apsiauti avalinę kibiu padu, ir pasirengti išlaikyti ištvermės testą 🙂

Jei po pasivaikščiojimo Grabijoluose liks dar jėgų galima aplankyti Panerių miško regyklą. Iš apžvalgos bokštelio atsiveria Neries slėnio panorama, vilnijantys Verkšionių ir Kulio kilpos miškai, dalis Zabarijos kalvų, o giedrą dieną – ir už 14 kilometrų esančios Kernavės bažnyčios bokštai.

Matyt, naktį vyko pokylis – rastas batelis 🙂