“Baltojo aukso” paieškos – apie seniausią Lenkijos druskos kasyklą

Šiandien tikriausiai niekas negalėtų įsivaizduoti maisto gaminimo be druskos – ji įeina į daugelio kasdien vartojamų produktų sudėtį. Priežastis paprasta – yra pigi bei suteikia skonį, be to, žiemos metu tonomis yra barstoma gatvėse. Tačiau senais laikais buvo visiškai kitaip…

Druska buvo ekskliuziviniu produktu, o asmenys, turėję prieigą prie druskos šaltinių, buvo itin įtakingi. Net Senajame Testamente galima atrasti ištraukas, jog druska buvo aukojama Dievui. Romėnai atrado konservavimo galimybes, bei išmokėdavo [druska] pensijas kariams, o Tibete iš druskos “kaldino” monetas. Viduramžių Europoje tas, kas turėjo prieigą prie druskos telkinių, tas turėjo valdžią. Štai todėl nusikelkime į Mažosios Lenkijos vaivadiją, kur keliasdešimties kilometrų atstumu rasime net dvi “baltojo aukso” kasyklas, kuriose slypi dar daug paslapčių.

Bochnia. Galima pasakyt, kad tai niekuo ypatingas miestelis, glūdintis garsiosios Krokuvos šešėlyje, kuri ir pasiglemžia didžiausią srautą atvykelių, o iš čia toliau nukreipdama į XX amžiaus istoriją menantį Auschwitzą arba į pakeliui esančią Veličką. O juk nedaugelis žino, jog Bochnia miesto teises gavo net ketveriais metais anksčiau negu Krokuva, o čia esančios druskos kasyklos yra seniausios Lenkijoje, ir atrastos keturiais dešimtmečiais anksčiau negu Veličkos. Aišku, didelio miesto artumas bei [Veličkos] įtraukimas (1978 m) į Unesco sąrašą, sąlygoja, jog Bochniai tenka gyventi tarsi savo išreklamuotos sesers šešėlyje [Bochnia į UNESCO sąrašą įtraukta 2013 m.]. Visai nepagrįstai. Teko apsilankyti abiejose kasyklose, nors ir panašios, bet kiekviena turi savitą charakterį ir savaip įdomios, nors, tiesą pasakius, Bochnia paliko kiek didesnį įspūdį – taigi, leidžiamės žemyn! 🙂

Kuo giliau žemyn, tuo toliau dangus. Štai bandom įsigrūsti į dviejų aukštų šachtininkų liftą, pritaikytą 8 žmonėms, ir skriejam į apačią 4m/s greičiu. Lengvas diskomfortas, bet vėsaus oro gūsiai puikiai pravėdina galvą. Po minutės jau esam 212 metrų po žeme – čia mus pasitinka humoro nestokojantis gidas, susėdame į traukinuką ir pradedam kelionę kasyklos metro, dar vadinamu “laiko tuneliu”, kuris naudojamas persikėlimui į kasyklos atradimo laikus.

Multimedijos ir vienuolio cisterso dvasios pagalba per laiko vartus persikėlėme į XIII amžių. Nors Bochnijoje druską garindavo iš druskingų vandenų jau nuo 3500 m. pr. m. e., bet didžiulės akmens druskos sankaupos čia rastos 1248 metais. Iš karto šioje vietoje Boleslovo V Droviojo žmonės įkūrė kasyklą. Nuo to momento druskos gavyba ėjo kaip sviestu patepta, o Krokuvos iždas pūtėsi. Kazimiero Didžiojo laikais gavyba buvo dar labiau prižiūrima, pardavimai apriboti, o tai sąlygojo “baltojo aukso” aukštą kainą. Kaip buvo sakoma, jog Kazimieras Didysis rado Lenkiją medinę ir druskos dėka – paliko akmeninę.

Ypatingai rūpintasi ir kalnakasiais, jiems buvo nustatytas geras atlyginimas, garantijos nelaimės atveju. Taip pat įsteigta ligoninė, kurioje kalnakasiai galėjo gauti nemokamas sveikatos priežiūros paslaugas. Šis amatas pereidavo iš kartos į kartą. O didžiausia jų privilegija buvo tai – jog jie buvo laisvi, virš savęs turėjo tik vieną poną – Visagalį. Ekskursijos metu matysime ne vieną koplytėlę, mat kalnakasiai buvo labai tikintys. Net ir šiandien vietoj standartiško “laba diena” pasisveikinimo kalnakasiai palenkdami galvą sako” telaimina Dievas”. O ar bent kartą lankėtės koplyčioje, per kurios vidurį važiuoja traukinys? Būtent Šventosios Kingos, kalnakasių globėjos, koplyčioje galima tai pamatyti.

Išsamesnius šiuos ir kitus pasakojimus apie kasyklą galima išgirsti ten apsilankius. Gidui kasyklos koridoriuose talkins įvairūs personažai: karaliai, Italijos prekybininkai, patys kalnakasiai bei jų pagalbininkai. Taip pat dalyviai patys galės išbandyti kai kuriuos įrenginius kadaise naudotus druskos gavybai.

Bochnia sukūrė tikrai gerą istoriją – įdomią, nuotaikingą ir nustebinančią. O neišduodant daug paslapčių tik pridursiu, jog multimedijos dėka susidaro įspūdis, jog čia vis dar vyksta druskos gavybos darbai, kasykla gyvena įprastu ritmu, nepaisant to, jog pramonės laikai pasibaigė dar XX amžiaus pabaigoje – paskutinis arklys čia darbą pabaigė 1952 m., o druską nustojo kasti 1990 m. . Be to čia galima rasti ir kitų atrakcijų – nučiuožti ilgiausia pasaulyje požemine čiuožykla, perplaukti valtele sūrymo ežerą, pažaisti krepšinį didžiulėje sporto salėje ar likti nakvynei.

Be multimedijos trasos dar galima pasirinkti kitas ekskursijas – gamtos pažinimo, istorinę ar piligriminę, netruks čia nuotykių ir mažiausiems lankytojams, o nuotykių ištroškę ir turintys gerą kondiciją gali iš anksto rezervuoti išvyką į Senuosius Kalnus! Renkantis tarp dviejų Mažosios Lenkijos kasyklų – dar kartą rinkčiausi Bochnią 🙂

Čia galite rasti nuorodą į Bochnijos druskos kasyklos puslapį.

o čia galite pasiklausyti nuotaikingos radio reportažo iš Bochnios kasyklos, deja, tik lenkų kalba 🙂