Antikinis Tivolis – garsių imperatorių ir kardinolų vilos

Nutolęs apie 30 kilometrų nuo Romos, ant vaizdingų Sabinų kalnų šlaitų, padengtų alyvmedžių giraitėmis ir vynuogynais, prie Anienės upės kranto įsikūręs antikinis Tivoli miestelis. Daugelis turistų čia atvyksta pamatyti į UNESCO paveldo sąrašą įtrauktą kardinolo D’Este Vilą, garsėjančią nuostabiu sodu ir fontanais, ir kuri tapo Versalio ir Peterhofo sodų prototipu. Labiau apsiskaitę – aplanko dar vieną, ne mažiau vertą dėmesio, vilą – Villa Gregoriana, o dar labiau besidomintys, tarp kurių, žinoma, ir mes – atranda imperatoriaus Adriano vasaros rezidenciją. Būtent čia ir prasidėjo mūsų pažintis su Italija.

Manoma, jog imperatorius Adrianas neitin mėgo Romą, ir būtent dėl to keliasdešimt kilometrų nuo sostinės inicijavo vasaros rezidencijos statybas, kurios vyko 118–134 metais, pačiu Romos Imperijos iškilimo laikotarpiu. Galbūt būtų tikslingiau pastatų kompleksą vadinti mažu miesteliu – viloje buvo daugiau nei 30 statinių: rūmai, termos, du teatrai, keletas bibliotekų, stadionai, baseinai, kareivinės ir žirgynai, kazarmos, dvarininkų ir vergų apgyvendinimo patalpos. Adrianas buvo mėgėjas keliauti ir pabuvojo įvairiose Europos, Azijos, Afrikos miestuose, o mėgstamiausios vietos buvo atvaizduojamos jo viloje.

Didžiausią skriaudą vilai padarė patys Romėnai. Imperatorius Konstantinas Didysis, kuris valdė 200 metų po Adriano, perkėlė sostinę į Konstantinopolį, kur ir išsivežė pačias brangiausias skulptūras ir meno kūrinius.

Dar 200 metų vilą plėšė vandalai. Bet, net neatsižvelgiant į tai, kuomet XVI amžiuje prasidėjo kasinėjimai – dar buvo išvežta daugybė marmurinių kolonų ir daugiau nei 300 skulptūrų, kurias dabar galima pamatyti garsiausiuose pasaulio muziejuose. Pavyzdžiui, Taunlio Diskobolas Londone, Versalio Diana ir kitos. Kaip gaila, kad iki mūsų dienų išliko vos 1 procentas visos buvusios didybės, bet ir tai, kas išliko, nepaprastai žavi!

Visą išlikusį kompleksą apeiti ir apžiūrėti reikia apie 3-4 valandų. Apytiksliai tiek ir užtrukume, vėliau autobusu grįžome į Tovolį, skubiai užkandome, pasimėgavome espresso, pailsinome kojas ir keliavome apžiūrėti Villa D’Este sodo ir jo tūkstančio trykštančių fontanų!

Pačios vilos ir išlikusio viduje interjero beveik neapžiūrėjome (truputį gaila, jog tada dar nesupratau išlikusio paveldo vertės), mus labiausiai traukė fontanai ir garsieji sodai.

Išėjus į pagrindinį apžvalgos balkoną užgniaužė kvapą nuo matomų žemiau vaizdų. Simetriški platūs laiptai vedė žemyn link vandens kaskadų, vandens čiurlenimas buvo girdimas visur, o panoraminiai vaizdai neapsakomi žodžiais!

Villa d‘Este nuotraukų rasite kiekviename albume apie parkus, nes ji laikoma vienu iš gražiausių renesanso laikų parkų su šimtais fontanų ir didžiule rožių kolekcija. Norėjosi kuo greičiau iš arti apžiūrėti kiekvieną kampelį.

Vilos statybas XVI amžiaus pradžioje inicijavo kardinolas Ippolitas d’Este, kuris tuomet buvo paskirtas Tivoli valdovu. Būdamas įtakingos šeimos nariu, nuo 1550 iki 1572 metų jis kūrė didingą ansamblį, kuriame buvo pilis, daugybė šlaitu besileidžiančių sodo ir parko terasų.

Sodui reikėjo atitinkamo vandentieko tinklo, todėl buvo pastatytos kaskados, vandens talpos, iškasti kanalai ir tvenkiniai, sukurti fontanai, kurių suskaičiuojama apie 500. Pagrindiniais vandens šaltiniais buvo (ir yra) tekantį per miestą Anienės upė ir Riveleze šaltinis, kurio vanduo iš karto nuteka į cisterną, esančią po vidiniu Vilos kiemu.

Pavargusios, bet kupinos įspūdžių nusprendėme paslampinėti vakarėjančio Tivoli miestelio gatvelėmis ir užkąsti pačios tikriausios Itališkos picos!

Sekančią dieną apsilankėme Villa Gregoriana, šiandien tai labiau panašu ne į vilą, kurios beveik nebeliko, bet į nuostabų draustinį. Čia nėra fontanų ir pavėsinių, bet yra neapsakomai graži gamta, požeminiai tuneliai, keli kriokliai ir grotos, išsidėstę mažoje teritorijoje, ir mažai lankytojų!

Vila buvo įsteigta 1835 metais popiežiaus Grigaliaus XVI dėka ir pavadinta jo garbei. O viskas prasidėjo nuo to, jog anuomet Anienės upė buvo labai vandeninga ir nuolatiniai potvyniai sukeldavo daug nuostolių ant upės kranto esančiam miesteliui. Galiausiai 1826 metais Grigalius XVI išdavė įsakymą, jog upės vaga turi būti išskaidyta į tris “rankoves”, kurių kiekviena buvo užrakinta tunelyje. Vanduo tekėdama tarpekliu sudarė daug krioklių, kurie pasirodė esą tikrai įspūdingi ir su laiku aplink atsirado parkas su takeliais ir grotomis, apžvalgos aikštelės, laiptinės ir suoliukai.

Pasivaikščiojimas nebuvo vienas lengviausių – takeliai veda tai į viršų, tai žemyn, o tądien dar prisidėjo lietus, kuris krentantis pro medžių lapų tankmę, išsisklaidydavo ir žemę pasiekdavo kaip dulksna, vietomis sudarydamas slidų paviršių. Bet, su patogia avalyne, lietpalčiu ir atidumo maišu, viskas įmanoma, ypač kai nereikia niekur skubėti ir galima pasidžiaugti visokių atspalvių vyraujančia žaluma! Pakėlus akis į viršų rodėsi, jog esu tropikuose 🙂

Atskirai reikėtų užsiminti apie Vestos šventyklos liekanas, čia degė ugnis deivės garbei. Pirmą kartą šventykla buvo atrasta ir restauruota I a. p. m. e., vėliau buvo paversta į krikščionišką bažnyčią, galiausiai XIX amžiuje šventyklai vėl buvo gražinta pirminė išvaizda.

Parkas puikiausiai pritaikytas lankytojams, daugelyje vietų iškabinti stendai su nuorodomis ir žemėlapiu, aukštaūgiams perspėjamieji ženklai, pavargusiems – daugybė suoliukų!

Visos aplankytos vilos iš skirtingų laikotarpių, bet savaip įspūdingos, miestelis irgi užburia savo atmosfera. Tai buvo puiki atostogų Italijoje pradžia ir tikrai visiems atostogaujantiems Romoje ir norintiems pailsėti nuo miesto šurmulio rekomenduoju atvykti bent dienai į Tivolį. Miestelis tikrai jaukus ir įspūdingas, juk ne kiekviename miestelyje galima pamatyti tiek UNESCO saugomo paveldo objektų.