Sustingęs saulės gabalėlis

Vienoje iš Vilniaus senamiesčio gatvelių, o tiksliau Šv. Mykolo 8, perėję per arką pateksite į vieną lankomiausių miesto galerijų – Virginijos ir Kazimiero Mizgirių įkurtą Gintaro muziejų – galeriją. Lankymas yra nemokamas, o norintys ką nors įsigyti, turės progą pasirinkti iš gražiausių autorinių dirbinių.

Šis įrašas apie gintarą, dar vadinamą Šiaurės auksu, kuris skleidė žinią apie baltų kraštus dar prieš tūkstantmečius iki atsirandant Lietuvos vardui.

Apie gintaro kilmę byloja graikų legenda, kurioje pasakojama, jog labai seniai Faetonas, Saulės dievo Helijo sūnus, išprašė tėvo pasivažinėti vežimu, kinkytu ugniniais saulės žirgais. Jų nesuvaldęs vežimas skriejo link žemės džiovindamas upes ir vandenynus, sukeldamas sausras ir gaisrus. Netvėręs pykčiu galingasis Dangaus dievas Dzeusas nutrenkė Faetoną, ir šis žuvo atsitrenkęs į uolas. Ilgai gedėjo seserys brolio, todėl Dzeusas pasigalėjo jų ir pavertė tuopomis, jų ašaros riedėjo šakomis akimirksniu sustingdamos į šiltus akmenukus ir krisdamos į šalia tekančią upę..

Kita legenda skelbia, kad kadaise Žemę šildė dvi skirtingos saulės. Tuomet dievai nusprendė, jog užteks vienos, o kita nukrito į jūrą. Pasiekusi dugną ji sudužo į milijonus mažų fragmentų ir nuo tada gintaro gabalėlius jūros bangos atneša į krantą.

Nuo tų laikų, kuomet žmonės atrado ir pradėjo naudoti gintarą, – o tai įvyko mažiausiai prieš 5-6 tūkstantmečius – ne kartą buvo bandoma atskleisti gintaro kilmės paslaptis. Šiandien jau niekam nekyla abejonių, jog gintaras tai organinės kilmės mineralas, susidaręs iš medžių sakų. O iki to laiko, kol mokslininkai priėjo prie vieningos nuomonės, tiek rašytiniuose šaltiniuose, tiek liaudies pasakojimuose buvo aptariamos įvarios versijos, kai kurias net galima priskirti fantastikos sričiai. Vieni mokslininkai buvo įsitikinę, jog gintaras tai užkietėjusi nafta, kiti tvirtino, jog tai laukinių bičių medus. Buvo teiginių, jog tai jūros pūta, sustingusi dėl saulės spindulių poveikio, skruzdėlių atliekų produktas, sustingęs “saulės eteris”, kalnų aliejus, žemės taukai, ir taip toliau..

Nenuostabu, jog buvo iškelta tiek hipotezių, juk gintaras nebuvo panašus į jokį kitą brangakmenį. Gintaras pasižymėjo tokia formų, faktūrų ir dydžių gausybe, atspalvių įvairove, bei neįprastomis cheminėmis ir fizinėmis savybėmis, jog tais laikais mokslininkai negalėjo rasti tam racionalaus paaiškinimo.

Iš tiesų – gintaras dega kaip anglis, skilinėdamas ir rūkdamas, šildant be deguonės lydosi, patrinus – elektrinasi ir traukia mažus daiktus kaip magnetas, o sūriame vandenyje kai kurios gintaro atmainos plūdurioja paviršiuje. Liečiant akmenį jis atrodo šiltas. Be to, kai kuriuose gabalėliuose galima rasti įvairių inkliuzų – faunos ir floros liekanų. Kaip jie ten pateko? Juk gintaras dažniausiai randamas ant jūros kranto, o musės ir drugeliai jūroje niekada negyveno.

Kol mokslininkai buvo užsiėmę tiesos paieškomis, kruopščiai rinkdami įrodymus, liaudis irgi nesnaudė – viską paaiškino magišku ir antgamtiniu būdu. Be graikų legendos dar yra lietuviška. Legendoje pasakojama apie jūros deivę Jūratę, kuri įsimylėjo žveją Kastytį ir atvedė jį į savo povandeninius rūmus. Pastatyti jie buvo iš auksinio atspalvio akmens – gintaro. Žinia apie meilę mirtingajam baisiausiai supykdė Perkūną, Jūratės tėvą. Jis sunaikino gintarinius rūmus, Kastytis žuvo, o Jūratė už bausmę buvo prirakinta prie griuvėsių sienos. Praėjo amžiai, bet jūra iki šiol išmeta į krantą akmens gabalėlius.

Nuo senų senovės manoma, jog gintaras pasižymi magiškomis ir gydomosiomis savybėmis. Kai kurios pirmykštės gentys gintaros dirbinius naudojo stebuklingose apeigose, smilkalų gamyboje. Jie tikėjo, jog gintariniai amuletai saugo juos nuo piktos akies, ligų, žūties kovose, apsaugo nuo negandų bei pritraukia sėkmę, suteikia žmogui daugiau jėgų ir išminties, daro protą aštresnį.

Žinoma, gintaro galimybės buvo per daug perdėtos, bet yra savybių, kurių šiandien negali paneigti ir mokslas. Gintaras vienareikšmiškai turi teigiamą poveikį nervų sistemai, jo “saulėta” spalva yra maloni akims, o šilto ir lygaus paviršiaus lietimas yra ne tik malonus, bet ir padeda susikaupti ir suteikia pasitikėjimo savimi. Be to, sakoma, jog nuolatinis gintaro dirbinių nešiojimas pagerina savijautą sergant skydliaukės ligomis, sumažina skausmus esant sąnarių uždegimui ar druskų sankaupoms.

Neabejotina, jog didžiausia gintaro vertė yra jame sustingusi istorija, tai lyg momentinės keliasdešimties milijonų metų senumo nuotraukos. Gintaruose išlikę faunos ir floros likučiai – vadinami inkliuzais, suteikia galimybę
mokslininkams pažinti tuo metu gyvavusias gyvūnų ir augalų rūšis, jas apžiūrėti iš visų pusių ir net atsekti organizmų evoliucijos eigą. O randami šiltųjų kraštų augalų žiedai liudija apie tuo metu čia vyravusį šiltesnį klimatą.

Be to, gintaras suvaidino didžiulį vaidmenį Pabaltijo istorijoje. Gintarines pakrantes veikale “Germanija” 98 mūsų eros metais aprašė Tacitas, jau tuomet gintaras buvo prabangiu ir madingu mainų prekybos objektu, ir leido užmegzti tarptautinius prekybinius ir diplomatinius ryšius su vidurine Europa, Viduržemio jūros sritimi ir net Azija. Be to atsiradusiais “Gintaro keliais”, žemyniniais ir vandens maršrutais, Baltai gaudavo tauriųjų metalų ir gana anksti išmoko juos apdirbti.

Pabaigai dar viena Baltų legenda apie paukštę Gaują, gyvenusią tankiame miške ant Gintarinės jūros kranto, o savo lizde saugojusią neapsakomo grožio vėrinį iš nuostabaus akmens – gintaro. Kiekviename vėrinio karoliuke buvo įvairūs vaizdai – vienas už kitą gražesni. Apie tai sužinojęs karalius įsakė savo ištikimam tarnui rasti papuošalą ir be jo negrįžti. Rado tarnas Gaujos lizdą ir sulaukęs, kol paukštė išskris, užsiropštė į medį, čiupo vėrinį ir greitai leidosi namo.

Nuplaukęs nuo kranto, paėmė papuošalą ir pradėjo apžiūrinėti. Kiekviename karolyje – vis kitas vaizdas. Viename gulbės padangėse skrenda, kitoje laivai išskleidę būres skrodžia per bangas, trečioje saulė teka, rausta dangus… Ir staiga, lyg iš niekur, atskridusi paukštė Gauja, pačiupo vagį, pakėlė į dangų ir paleido kristi iš didelio aukščio. Iš to išgąsčio tarnas paleido iš rankų vėrinį, ir kažkaip nuplaukęs iki valties, leidosi atgal į savo užjūrio šalį. Karalius, sužinojęs jog vėrinys paskendo, žiauriai susidorojo su savo pavaldiniu.

Išsibarstė vėrinio karoliukai po jūros dugną. Išaugo iš jų miškas, o medžių šakos vis stiebiasi iš gilumos į saulę, į žydrąjį dangų, bet vis pasiekti negali. Krenta nuo šakų į smėlį gintariniai lašai, o jūros bangos pagauna ir neša į krantą. O kiekvienas žmogus, radęs ant kranto gabalėlį gintaro ir pažvelgęs į akmenuko gilumą, gali pamatyti nepakartojamą vaizdą, kuris atsiskleis tik jam vienam. Tai, ko karaliui nepavyko gauti jėga ir gudrybėmis, šiandien jūra dovanoja žmonėms.