#100 Vilniaus skulptūrų ir paminklų (IV dalis)

Štai taip 101 metų Lietuvos Valstybės atkūrimo išvakarėse dalinuosi ketvirtąja dalimi apie Vilniaus skulptūras ir paminklus. Kviečiu prisiminti kas jau buvo pristatyta čia:

#100 Vilniaus skulptūrų ir paminklų (I dalis)

#100 Vilniaus skulptūrų ir paminklų (II dalis)

#100 Vilniaus skulptūrų ir paminklų (III dalis)

76 # Stebuklas

Tikriausiai nebeliko vilniečių, kurie nežinotų apie plytelę, pritraukiančią tūkstančius svajotojų. Tikima, jog Katedros aikštėje esantis “Stebuklas”, pildo norus, tereikia atsistoti ant plytelės, sugalvoti norą ir apsisukti tris kartus. Anot Gitenio Umbraso, idėja sukurti “Stebuklą” kilo Lietuvoje po nepriklausomybės atkūrimo regint prasidėjusį “prichvatizacijos” procesą. Menininkas norėjo sukurti kažką, ko negalima paversti nekilnojamuoju turtu arba pamatuoti kilogramais. Tokie dalykai – tai juokai ir stebuklai.

“Stebuklas” greitai buvo pamėgtas vilniečių bei miesto svečių, plytelę netgi iškilmingoje kalboje 2002 metais paminėjo Vilniuje viešėjęs buvęs JAV prezidentas Džordžas Bušas. Beje, “Stebuklo” plytelės taip pat buvo įkomponuotos prie Kazimiero koplyčios, ir prie Šv. Onos bažnyčios, bet keičiant grindinį jų nebeliko. O šiandien “Stebuklo“ kopiją galima atrasti ir Gruzijos sostinėje, Tbilisyje, esančiame Vilniaus skvere.

77# Jonas Žemaitis – Vytautas

Priešais Krašto apsaugos ministeriją, Totorių g. 25, 1999 metais vasario 16 dieną buvo atidengtas skulptoriaus Gintauto Lukošaičio sukurtas biustas Jonui Žemaičiui – Vytautui. Tai Lietuvos karininkas, partizanų vadas, rezistentas, Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tarybos prezidiumo pirmininkas, partizanų ginkluotųjų pajėgų organizatorius ir pasipriešinimo vadas, dažnai laikomas ketvirtuoju Lietuvos prezidentu.

Generolo biustas užkeltas ant granito kolonos, atkartojančią Krašto apsaugos ministerijos pastato kolonų formas. Už kolonos suformuota juodo granito sienelė, šiek tiek atskirianti paminklą nuo aplinkos. Joje matomi laisvės kovotojo priesaikos žodžiai.

78# Plienas dabar ir “Sfinkso sapnas”

Dabartinės Technikos bibliotekos kieme, Šv. Ignoto gatvėje 6, atrasite penkis skulptorės Elenos Urbaitytės-Urbaitis padovanotus darbus. Menininkė Antrojo pasaulinio karo metu buvo nublokšta anapus Atlanto. Savo kūriniuose ji analizavo, kaip plokštumos susikerta, atsiremia viena į kitą, kaip susijungia. Tai nesunku pastebėti ir šiuose darbuose – skulptūros sudarytos iš tarpusavyje įvairiai sujungtų pjaustyto metalo plokščių. Įsižiūrėjus ir įjungus fantaziją šios abstrakčios šaltos skulptūros gali priminti apleistų žaidimų aikštelių karuseles, galbūt kosminius erdvėlaivius ar kitas futurizmo formas, o gal per tokią kūrybą menininkė išreiškė savo savijautą svetimame krašte?

Čia taip pat atrasite amerikiečių skulptoriaus Džono Weidmano granitinį kūrinį “Sfinkso sapnas”. Skulptūra liko čia po 1992 metais vykusio skulptorių simpoziumo.

79# Šv. Kristoforas

Vilniaus miestui Šv. Kristoforas turi ypatingą reikšmę – tai Vilniaus globėjas, vaizduojamas Vilniaus miesto heraldikoje. Kristoforo atvaizdų galima rasti Rotušės ir bažnyčių fasaduose, ant apšvietimo stulpelių. Dažniausiai jis vaizduojamas brendantis vandeniu, pasirėmęs lazda, ant pečių nešantis vaikelį Jėzų.

Akmeninę Šv. Kristoforo skulptūrą galima pamatyti Šv. Mikalojaus bažnyčios šventoriuje. Paminklas buvo skirtas Kristupui Čibirui, karo metais žuvusiam kunigui, prieškario kultūros veikėjui, lietuvybės puoselėtojui. Jį 1957-1959 m. kūrė menininkas Antanas Kmieliauskas, kuris iki to laiko niekada nebuvo kalęs akmens. Menininkas pasakoja: “Nuėjau prie Žaliojo tilto, kur akmenskaldžiai kalė šaligatvių bortelius. Pažiūrėjau, kaip jie kala, nusipirkau vieną kaltą, pradėjau kalti ir taip išsikaliau tą Kristoforą.” Pasak skulptoriaus, Šv. Kristoforas pavaizduotas tarsi eitų prieš vėją. Sovietmečiu skulptorius sukūrė laisvos Lietuvos alegoriją. Tuo metu tai buvo akivaizdus rezistencijos aktas, nes Vilniaus herbas su Šv. Kristoforo figūra buvo uždraustas. Dėl šio paminklo menininkas buvo pašalintas iš dailininkų sąjungos.

Dar vieną Šv. Kristoforo skulptūrą buvo įkomponuota Gedimino prospekte Seimo viešbučio sienos nišoje. Darbą iš vario sukūrė skulptoriaus Kazys Kisielis 1996 metais. Skulptūra pasižymi modernizmui būdingomis išilgintomis formomis, ažūru ir ornamentika.

80# Vytauto Kernagio suoliukas

Vilniaus Gedimino prospekte, 7-8 dešimtmetyje jaunimo dar vadintame Brodu, priešais Lietuvos muzikos ir teatro akademiją 2011 metais buvo atidengtas paminklas, skirtas maestro Vytautui Kernagiui atminti. Skulptūra vaizduoja 1965-1980 metais čia stovėjusį suoliuką su atremta gitara ir simbolizuoja tais metais vykusį Brodo vaikų judėjimą, kurio vienu iš lyderių buvo Vytautas Kernagis. Idėja įamžinti V. Kernagio kūrybinio kelio pradžią kilo jo draugams ir bendražygiams iškart po jo mirties.

Skulptoriaus Danieliaus Sodeikos sukurtas bronzinis suoliukas skelbia: „Šioje vietoje Brodo vaikas Vytautas Kernagis pradėjo savo kūrybinį kelią„.

81# Inskripcijos sovietinių represijų aukoms atminti

1899 metais iškilusiame pastate nuolat veikė teismo institucijos – iš pradžių Rusijos imperijos Vilniaus gubernijos, vėliau Vilniaus vaivadijos. O nuo 1940 iki 1991 metų čia buvo įsikūrusios sovietų represinės institucijos (išskyrus 1941-1944 m., tuomet čia veikė vokiečių gestapas). 1944 – 1947 metais šiame pastate buvo paskirta mirties bausmė 767 asmenims-okupantų valdžiai nepalankiems politiniams ir visuomenės veikėjams, partizanams, kunigams. Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę, KGB ir NKVD slaptųjų tarnybų nusikaltimai buvo paviešinti.

Po Antrojo Pasaulinio karo pradėjo ryškėti paminklų formų pokyčiai. Vis dažniau buvo statomi paminklai ne vien didvyriams ar nusipelniusiems žmonėms, bet ir paminklai aukoms, kurie priminė apie karo metu patirtą siaubą. Gitenio Umbraso sumanytas paminklas sovietinių represijų aukoms atminti yra vienas iš netradicinių pavyzdžių, kuomet paminklas glaudžiai siejasi su aplinka ir kontekstu. Ant sienų plytelių iškaltos žuvusiųjų vardai ir pavardės, slapyvardžiai.

82# Dviaukštis

Mindaugo Navako sukurtas “Dviaukštis” buvo sukurtas 2009 metais projekto “Vilnius – Europos kultūros sostinė” dėka. Tai yra pusiau skulptūra, pusiau statinys, nes į jį galima įeiti. Kai kuriems jis primena Stounhendžą. Jis sudarytas iš kelių rūšių įvairiai tarpusavyje sudėtų akmeninių darinių -menhyrų (2 -10 m aukščio vertikalūs akmenys) ir dolmenų (du, trys ar daugiau menhyrų, ant kurių viršūnių uždėtas plokščias akmuo). Mindaugas Navakas kurdamas skulptūrą pademonstravo taip pat įvairias akmens apdirbimo technikas: vieni akmens luito paviršiai lygūs, apdirbti grąžtais ir pjūklais, kiti gruoblėti, apdeginti liepsna, Dar kitur paliktas natūralus akmens paviršius.

“Dviaukštis” taip pat puikiai prisiderina prie Vilniaus architektūros, pavyzdžiui, kolonos, kurios puošia daugelį Vilniaus pastatų (Rotušė, Katedra, Martyno Mažvydo Nacionalinė Biblioteka). O skulptūros viršutinė dalis primena kupolą, būdingą barokinėms Vilniaus bažnyčioms. Ieškant dar sąsajų su aplinka reikia paminėti, jog dviaukščio stogo kiaurymėje autorius įmontavo ametisto geodą, ametistas buvo pargabentas iš Brazilijos, o skulptūra pastatyta rajone, kuris buvo vadinamas “amerikonų”, “brazilų” arba tiesiog “argentinke”. Čia esantys namai buvo pastatyti į Lietuvą iš emigracijos grįžusiems lietuviams, daugelis kurių sovietiniais laikais buvo ištremti. Smulkiais kristaliukais nusagstyto geodo forma taip pat galėtų būti tragiško likimo ištiktų žmonių metafora.

Beje, manoma, jog šis kristalas apsaugo nuo intoksikacijos, alkoholizmo.

83# Salomėja Neris

Vilniaus gatvėje, prie 32 numerio pažymėto pastato įamžinta Salomėja Neris, pastatas, beje, tai taip pat jos vardu pavadinta gimnazija. Poetės vardas suteiktas tuometinei Vilniaus miesto II-ajai vidurinei mokyklai netrukus po jos mirties, 1946 metais. O 1974 metais prie mokyklos pastatytas skulptoriaus Vlado Vildžiūno sukurtas paminklas – biustas.

Biusto kompozicija − asimetriška, dinamiška. Veido išraiška, žvilgsnis atspindi intensyvius išgyvenimus, perteikia poetės gyvenimo ir kūrybos dramatizmą. Stilizuotos, sferiškos plaukų sruogos asocijuojasi su jūros, vėjo, vėtros įvaizdžiais, taip būdingais Salomėjos Nėries poezijai. Paminklas pastatytas specialiai įrengtoje aikštelėje, dekoratyvinės sienelės fone.

84# Judita Vaičiūnaitė

Juditos Vaičiūnaitės kūryba buvo neatsiejama nuo Vilniaus senamiesčio kasdienybės, būtent iš čia poetė sėmėsi daugiausiai įkvėpimo kurti. Eilėraščiuose atgyja Vilniaus senamiesčio kiemai, skersgatviai, bažnyčios, kavinės, interjerai, istorinės ir kitos miestui reikšmingos asmenybės. Pati autorė viename iš interviu minėjo: „Atrodo, niekad nerašau specialiai apie Vilnių, bet taip jau savaime išeina, kad miestas, kuris kasdien gyvena už tavo Muziejaus gatvės [dabar − Vokiečių] lango, miestas, kuriame augini vaikus, rašai knygas, perki duoną, dirbi visus moteriškus namų darbus, vaikštai į koncertus, dailės parodas – tavo širdy ir kūryboje lyg paukštis nutūpęs…“.

Praėjus keleriems metams po Juditos Vaičiūnaitės mirties buvo kreiptasi į skulptorių Henriką Orakauską su pasiūlymu sukurti įamžinimo ženklą. Galvota apie kuklų poetės įamžinimą, tačiau Orakauskas į užduotį pažvelgė kūrybiškai ir sukūrė kaldintą ažūrinio skėčio ir lakštingalos kompoziciją. Šalia taip pat yra lentelė su poetės kūryba. Vieta taip pat pasirinkta neatsitiktinai – Vaičiūnaitė labai mėgo prie Šv. Kotrynos bažnyčios esantį Stanislovo Moniuškos skverelį. Čia ji ateidavo ieškoti ramybės kūrybai.

 85# Vivulskio milinė

Antanas Vivulskis yra vienas iškiliausių lietuvių architekų ir skulptorių, kūrusių XX a. pradžioje. Jo sukurti Trys Kryžiai ant Plikojo kalno jau tapo Vilniaus vizitine kortele. Vivulskis taip pat pasižymėjo patriotiškumu ir atsidavimu, štai dėl ko jam įamžinti buvo pasirinkta būtent tokia atminimo idėja. Kareiviškos milinės atminimo ženklo istorija mus nukelia į 1919 metus, į šaltą sausio naktį Užupio gatvėje šalia namo Nr. 5 kur sargybą ėjo savanoris A. Vivulskis. Tą naktį A. Vivulskis kitam sušalusiam savanoriui atidavė savo milinę. Tai padaręs stipriai persišaldė ir po kelių dienų 1919 metų sausio 10 dieną mirė nuo ūmaus plaučių uždegimo.

Bronzinės milinės atsiradimo idėjos autorius – užupietis Alfredas Maruška, viename pokalbyje yra minėjęs, kad jam praeinant pro šią vietą nuolat ramybės neduodavusi įkyri mintis, kad čia turi būti iškiliam skulptoriui  skirta atminimo vieta.  O Vytautas Nalivaika Antano Vivulskio milinę įspaudė į namo sieną.

86# Tarasas Ševcenka

Žmogus, nugyvenęs labai įdomų ir nelengvą gyvenimą, Ukrainos poetas, dailininkas, rašytojas, literatūrinės ukrainiečių kalbos kūrėjas ir jų tautinės literatūros tėvas – Tarasas Ševčenka. Būdamas jaunuoliu su savo ponu atvyko į Vilnių, kur jo piešimo gabumai neliko nepastebėti. Jis pradėjo mokslus pas Joną Rustemą, o ponas jau buvo nusprendęs padaryti iš jaunuolio tapytoją.

Ukraina Tarasui Ševčenkai yra pastačiusi paminklus 48 šalyse, kuriose poetas yra gyvenęs. Vilniuje poetas vaizduojamas plasnojančiais apsiausto skvernais, dar jaunas, toks, koks galėjo būti savo gyvenimo Vilniuje metais. Paminklo autorius jaunas ukrainiečių menininkas Vitalij Andrijanov.

87# Krantinės Arka

2009, kultūros sostinės metais, Neries krantinėje buvo įgyvendinama Viešųjų erdvių humanizavimo programa, kuria buvo siekiama keisti  požiūrį į meną. Taip atsirado Vlado Urbonavičiaus “Krantinės arka”, kuri tuomet sukėlė daug diskusijų ir iki šios dažnai vadinama tiesiog “vamzdžiu”. Meno kūrinys sulaukė daugybės reportažų, laikraščiuose buvo išspausdinta begalė straipsnių ir skaitytojų laiškų, o “Vakaro žinios” net paskelbė konkursą “Vamzdiec”. Beja, tai tikriausiai vienintelė skulptūra turinti savo tinklaraštį: Vilniaus Vamzdis.

Skulptūra pagaminta iš 12 tonų sveriančių surūdijusių naftotiekio “Družba” vamzdžių. Suteikdamas skulptūrai formą menininkas galvojo apie Neries krantinės vingį, norėjo, kad “Krantinės arka” prisitaikytų prie aplinkos – šlaito, Mindaugo tilto, Gedimino kalno ir net šalia esančio Energetikos ir technikos muziejaus pastato. Nors arka padaryta iš grubios medžiagos, jos išlinkimas atrodo gana plastiškai. Skulptūra savotiškai įrėmina Neries krantinę ir Gedimino kalno peizaža, leisdama į jį pažvelgti iš naujos perspektyvos.

Paklaustas ar tiesa, jog Vilniaus meru tapęs Artūras Zuokas norėjo nuauksuoti vamzdžiu pramintą „Krantinės arką“, Vladas Urbanavičius atsakė teigiamai. Tiesa, jei autorius būtų nusprendęs paauksuoti Krantinės arką, būtų tekę statyti sargybą. Palikus skulptūrą kaip apšepusį daiktą, ji mažiau traukia piktą akį.

88# Vilniaus ženklai

Minint Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dvidešimtmetį buvo sugalvotas “Vilniaus ženklų” projektas, kurio idėja apėmė šešias nerūdijančio plieno skulptūras, instaliuojamas ant Vilniaus tiltų. Abstrakčių formų skulptūromis norėta įprasminti mūsų tautos, valstybės praeitį, dabartį ir ateitį, pažymėti Lietuvos valstybei svarbius momentus. Projektu taip pat atsigręžiama į tiltais perjuostą Nerį – laiko tekmės ir istorijos ženklą, gyvąją Vilniaus ašį, jungiančią senąjį ir naująjį miestą. Projektas buvo įgyvendintas dalinai, bet šiandien galime grožėtis ir susipažinti su keturių ženklų reikšmėmis.

Karališkasis obuolys (Žirmūnų tiltas)

Žemės sferos simbolis, karalių valdžios simbolis, vaizduojantis žemiškąjį pasaulį ir jo valdymą. Lietuvos valstybingumo pradžia, atsigręžimas į Vakarų krikščioniškąjį pasaulį, Mindaugo antspaudo ir kitų Lietuvos valdovų karališkasis ženklas, simbolis, randamas XVII a. barokiniuose spaudiniuose.

“Karališkąjį obuolį” iš pradžių planuota pakabinti po Mindaugo tiltu. Tačiau tam griežtai pasipriešino tilto architektas Vladas Treinys. Jis gana atvirai pasakė, kad jam nepatinka principas – menas ant meno. Jis pasakė, kad tiltas yra išbaigtas kūrinys ir jam daugiau nieko nereikia. Architektas savo nuomonės nepakeitė, tad “Karališkajam obuoliui” buvo rasta kita vieta – Žirmūnų tiltas.

Grandinė (Žaliasis tiltas)

Sukaustymas, prirakinimas, Laisvės kovų netektys. Tautos, atlaikiusios okupacijas, tremtis, genocidą, tvirto tikėjimo ženklas.

Šis simbolis atsirado ant Žaliojo tilto kai dar stovėjo 4 sovietinės skulptūrinės kompozicijos.

Spindulys ietis (Baltasis tiltas)

Išsiveržimas. Tautos atgimimas. Nepriklausomybė. Ietis – Kristaus kario (Miles Christianus) septintasis ginklas. Šv. arkangelo Mykolo ir šv. Jurgio, vieno iš Lietuvos globėjų atributas, simbolizuojantis pergalę ir narsą.

Laivas pusmėnulis (Žvėryno tiltas)

Pilietinės Tautos laivas, jungiantis visus istorinius laikus, suteikiantis tęstinumo ir atsinaujinimo viltį. Pusmėnulis – dažnas LDK didikų herbinis ženklas, nurodantis kitokią „prigimtį“, dangiškąją priklausomybę.

Dar dvi projekto skulptūros taip ir neišvydo dienos šviesos: Žiedas, kurį planavo pakabinti ant Geležinio Vilko tilto ir Laiko spiralė, turėjusi papuošti Liubarto tiltą.

89# Tautų teisuoliai

Minint 75 metines po Vilniaus geto likvidavimo, sostinės Tymo kvartale, prie tautų teisuolės Onos Šimaitės vardu pavadintos gatvės atidengtas paminklinis akmuo žydų gelbėtojams nacių okupuotoje Lietuvoje pagerbti. Ši vieta labai simboliška, nes į Misionierių vienuolyno kiemą 1943 metų rugsėjo 23 dieną, kai buvo likviduotas Vilniaus getas, tūkstančiai Vilniaus žydų atvesti paskutinei atrankai – laimingi – į koncentracijos  stovyklas, nelaimingi – į Panerius.

Per Holokaustą Lietuvoje buvo nužudyta daugiau nei 200 tūkstančių žydų, gelbėtojais pripažinti daugiau nei 800 žmonių. Juodo akmens paminklas su Dovydo žvaigžde ir Gediminaičių stulpais žymi vietą, kurioje po kelerių metų iškils memorialas žydų gelbėtojams.

Dar viena paminklinė lenta žydų gelbėtojams buvo pakabinta 2000 metų Lietuvos žydų genocido dienos išvakarėse, Šv. Ignoto g. 5. Memorialinėje lentoje iškalti žydų gelbėtojų bareljefai ir įrašas: „Pasaulio tautų teisuoliai – sesuo Marija Mikulska 1903–1994, kunigas Juozas Stakauskas 1900–1972,  mokytojas Vladas Žemaitis, 1941–1944 metais gelbėję nuo pražūties žydus“. Skulptorius Jonas Naruševičius.

90# Paminklas Vilniaus geto kankinių ir kovotojų atminimui

Minint 50-ąsias Vilniaus geto sunaikinimo metines, 1993 metų rugsėjo 23 dieną, buvo pastatytas granitinis paminklas geto kankinių ir kovotojų atminimui. Arklių, Dysnos, Ašmenos gatvių rajone nacistinės okupacijos metais buvo Didysis Vilniaus getas. Paminklo Mėsinių gatvėje autorė Živilė Mačiūnienė.

91# Paminklas masinių žydų žudynių aukoms atminti

Subačiaus gatvėje 47 ir 49 esantys namai neatsiejami nuo paminklo atsiradimo. Nacistinės okupacijos metais šiuose pastatuose veikė žydų darbo stovykla “Hereskraftfahrpark” (HKP). Čia buvo apgyvendinta apie 1250 kvalifikuotų žydų darbininkų iš Vilniaus geto. Stovyklos viršininkas Karlas Plagė atjautė žydus, todėl stovykla išsiskyrė geresnėmis sąlygomis. Vis dėlto nebuvo išvengta ir masinių žudynių – 1944 metais buvo gautas įsakymas likviduoti HKP. Plagė įspėjo apie tai žydus ir sudarė sąlygas jiems pasislėpti (už pagalbą Plagė buvo paskelbtas Pasaulio tautų teisuoliu). Vis dėlto apie 500 kalinių buvo sugauti ir sušaudyti Paneriuose, apie 250 rasti slėptuvėse ir sušaudyti kieme, dar apie 250 žydų sugebėjo išsigelbėti.

Šiuos įvykius žymi du paminklai: 1992 metais ant vieno iš pastatų atidengta memorialinė lenta ir antras paminklas, žymintis žydų sušaudymo ir palaidojimo vietą. Jis pastatytas 1993 metais ir skirtas Izraelyje gyvenančio Jakobo Prenerio darbo stovykloje žuvusiai šeimai atminti. Paminklą kūrė architektas Levas Kaplanas. Užrašas hebrajų kalba skelbia: Iš kartis į kartą jūsų heroizmas visada bus prisimenamas”.

92# Paminklas žuvusiems Vilniaus geto vaikams

Šolomo Aleichemo ORT gimnazijos sode, J. I. Kraševskio g. 5, 2016 metais minint genocido aukų dieną buvo atidengtas paminklas žuvusiems Vilniaus geto vaikams. Skulptorius Mindaugas Šnipas sukūrė akmeninius laiptus, ant kurių nukritęs plunksnakotis. Pasak mokyklos direktoriaus Mišos Jakobo, kompozicija simbolizuoja tai, kas liko iš sugriautų ir sudegintų namų. Direktorius taip pat perteikė ir kitą žinutę: “Turime daryti viską, kad tai, kas yra už šių laiptų, niekada nepasikartotų”.

93# Paukščių lizdas

2010 m. Vilniaus miestą papuošė skulptoriaus Gintaro Mikolaičio moderni skulptūra „Paukščių lizdas“, pastatyta Eduardo Balsio skvere prie A.Mickevičiaus ir Vytauto gatvių sankirtos (Žvėrynas). Dekoratyvi skulptūra simbolizuoja gamtos ir žmonių harmoniją. Nors skulptūra nėra tiesiogiai susijusi su kompozitoriumi Eduardu Balsiu, anot skulptoriaus, formų žaismas ir ritmika taip pat asocijuojasi su muzika.

94# Katinas

Mažame Jurgos skverelyje, Aguonų gatvėje, apsigyveno iš rausvai pilkšvo lietuviško lauko riedulio nukaltas katinas. Skulptūros autorė Ksenija Jaroševaitė. Pasak jos, katinas — ne paminklas, tai skulptūra Jurgos erdvei, šis simbolis artimas rašytojos ir keliautojos asmenybei, turėjusiai laisvės nuovoką. Be to, Jurga Ivanauskaitė labai mėgo kates, jos yra tapusios ne vieno jos kūrinio personažais.

15 tonų sveriantis akmuo, iš kurio buvo kaldinama skulptūra, rastas netoli buvusio Arvydiškių karjero greta Kurtuvėnų. Katino aukštis iki uodegos galiuko – 2,70 m, plotis – 3 m, storis – 1,5 m, svoris – 8 tonos.

95# Petras Cvirka

Pylimo, Pamėnkalnio, Jogailos, Islandijos gatvių sankirtoje esančiame skvere rasime Juozo Mikėno sukurtą paminklą Petrui Cvirkai. Paminklas Tauro kalno šlaite buvo statomas dar karo griuvėsių nebaigusio valyti Vilniaus centre 1959 metais, kuomet rašytojas būtų šventęs savo penkiasdešimtmetį. Skulptūra vaizduoja stovintį su apsiaustu ant pečių rašytoją, dešine ranka laikantį knygą.

Šiandien vis dažniau kyla diskusijos dėl paminklo nukėlimo. Vyrauja nuomonė, kad paminklas nėra pastatytas jam kaip rašytojui, bet kaip sovietinės ideologijos skleidėjui, politiniam veikėjui, mat Petras Cvirka buvo vienas iš tų, kurie važiavo į Maskvą parvežti „Stalino saulės“, kai Lietuvoje griuvo smetoninis režimas. Būdamas vienas iš žymiausių XX amžiaus pirmosios pusės rašytojų, šiandien prieštaringai vertinamas dėl veiklos.

96# Fantastinis žvėris

Konstitucijos prospekte, pušaitėmis užstojamą rasite Lietuvos Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato, skulptoriaus Mindaugo Navako kūrinį “Fantastinis žvėris”. Po studijų baigimo, tai buvo jo pirmoji viešosioms erdvėms skirta skulptūra. Sukurta sovietiniais metais valdžios įsakymu kaip dekoratyvus akcentas naujai statomam dešiniosios Neries krantinės pastatų kompleksui. Skulptūra buvo pastatyta tuomet egzistavusio “Turisto” viešbučio kiemelyje, vėliau pastačius priestatą bei keičiantis aplinkai ji buvo užgožta ir pamiršta.

Skulptūra vaizduoja mitologinę būtybę grifoną, jo priekinė dalis – grifo, užpakalinė – liūto. Mindaugas Navakas grifono motyvą pasiskolino iš Aušros vartų dekoro. Anuomet tai simbolizavo senamiesčio sąsają su naujai besikuriančia miesto dalimi kitapus Neries.

97# Sutartinė

Tris skarotas moteris vaizduojanti skulptūra tai Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Stanislovo Kuzmos darbas “Sutartinė”. Skulptūra buvo neatsiejama nuo pirmojo mūsų šalyje “dangoraižio” – tuometinio viešbučio “Lietuva” (dabar Radisson Blu). Čia lankėsi daug aukšto rango svečių iš užsienio, todėl reikėjo kokio nors su viešbučio pavadinimu susijusio akcento. Kuzma pasirinko lietuvišką sutartinės temą, kad derėtų prie viešbučio pavadinimo. Moterų figūroms jis suteikė skirtingas nuotaikas, o pati kompozicija “suminkština” griežtų linijų pastatą. Pats autorius apie šią skulptūrą rašė: “Įeini kaip skulptorius į jau sukurtą erdvę ir tą erdvę turi papildyti, kad atrodytų dar geriau. Erdvė sudėtinga, agresyvi, ji spaudžia, tu turi įrašyti lyrinį leitmotyvą, naudodamas galingas dinamiškas formas. Kartu ir nuraminti tą erdvę. Tai toks žaidimas.“

 98# Kablys

Buvusių Geležinkelininkų rūmų fasade Mindaugas Navakas primontavo didžiulį metalinį kablį personalinės parodos proga. Nuo 1981 metų kūrė cinkografijas, kuriose vaizdavo žinomus sovietmečio pastatus su milžiniškais savo skulptūrų modeliais ant viršaus. Taip buvo sukurti albumai “Vilniaus sąsiuvinis”.

Skulptorius “Kablį” įmontavo toje vietoje, kur anksčiau buvo sovietinis herbas, taip suardydamas stalinistinio pastato didybę ir padarydamas jį anekdotišku Į pastatą įsirėžusi skulptūra demonsturoja konfliktą, priešpriešą. Tai lyg skulptūros ir architektūros kova, kuri turi ideologinę potekstę. M.Navako skulptūra gali simbolizuoti nepriklausomos Lietuvos žmogaus susidorojimą su negatyvia savo šalies praeitimi, parodyti, jog nesame praeities vergai ar aukos. Nors tai turėjo būti laikina skulptūra, ji taip prigijo, kad liko puošti pastatą iki šiol. “Kablys” kartais laikomas permainų Rytų ir Vidurio Europoje po SSRS žlugimo simboliu. Šios skulptūros nuotraukas dažnai publikuodavo apie postsovietinius laikus Lietuvoje rašantys užsienio leidiniai.

99# Šv. Jackus

J. Basanavičiaus ir Jovaro gatvių sankryžoje rasite Šv. Jackaus koplytėlę. Ji buvo pastatyta 1501 metais, kai Vilnius dar neturėjo gynybinės sienos siekiant pažymėti brolių dominikonų atvykimą į Vilnių. Šv. Hiacintas buvo laikomas keliautojų globėju. Manoma, jog koplyčia buvo skirta pasimelsti keliautojams, susirengusiems į tolimas keliones. Tą patvirtintų ir šventojo skulptūra, kuri veidu atsisukusi į senamiesčio pusę, tarsi, išlydėdama išvykstančiuosius. Pirmiausia koplytėlę papuošė medinė Šv. Jackaus skulptūra, o 1901 metais ją restauruojant, įkėlė naują skulptoriaus Boleslovo Balzukevičiaus sukurtą žalvarinę skulptūrą. Senoji medinė skulptūra stovi Vilniaus Šv. apaštalų Jokūbo ir Pilypo bažnyčioje. (nuotrauka skolinta)

100# Puskalnis

„Puskalnis“ sukurtas iš metalo ir vamzdžių. Konstrukcijos sutvirtintos taip, kad jos laikytųsi stabiliai, skulptūra užpilta žemės sluoksniu, iš kurio buvo suformuotas kalnas. Ji buvo sukurta programai „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“, ir yra žemės ir įvietinto meno pavyzdys.

Anot skulptūros autoriaus Roberto Antinio, vamzdžiai simbolizuoja komunikaciją tarp krantų. Esą iš skirtingų krantinės vietų skulptūra atrodo vis kitaip. Iš vieno kampo skulptūra atrodo kaip žolės kalnas, iš krantinės apačios – lyg pakibusi banga. Nuo upės pusės galima matyti, kaip pro vamzdžius skirtingu metu švysteli dangus. Ant skulptūros galima užlipti, nučiuožti, galima žiūrėti pro skulptūros skyles tarsi pro žiūronus ir matyti kitoje Neries pusėje esančius objektus todėl kiekvienas praeivis gali turėti savo interpretaciją, kaip skulptūrą suvokti.

Štai ir visas šimtukas, skirtas šimtmečiui, bet tai tikrai nėra pabaiga, pratęsimas tikrai bus, nes dar liko bent keliasdešimt objektų, apie kuriuos nespėjau daugiau sužinoti. Dėka šios iniciatyvos sužinojau daugybę įdomių dalykų apie Vilniaus istoriją, žmones, įvairiais laikotarpiais vykusius įvykius ir jų aplinkybes, kultūrą ar tiesiog linksmų faktų. Dabar jau nebevaikščiosiu Vilniaus gatvėmis kaip anksčiau, visada kažkur mintyse prasmuks viena ar kita istorija – juk būtent paminkluose įamžinama atmintis!