#100 Vilniaus skulptūrų ir paminklų (III dalis)

Šimtmetis tęsiasi. Tęsiu ir Vilniaus paminklų ir skulptūrų paieškas ir jų atsiradimo aplinkybes. Pirmasis penkiasdešimtukas aprašytas čia:

#100 Vilniaus skulptūrų ir paminklų (I dalis)

#100 Vilniaus skulptūrų ir paminklų (II dalis)

51# Vladas Jurgutis, Lito tėvas

Vladas Jurgutis yra vienas iš labiausiai nusipelniusių tarpukario Lietuvos asmenybių, žinomas kaip mokslininkas, kunigas, valstybės veikėjas, pedagogas, finansininkas bei Lietuvos banko vadovas (1922 – 1929 m.), kurio didžiausias nuopelnas – nacionalinės Lito valiutos įvedimas į apyvartą.

Paminklas, kurio autoriumi yra Gediminas Piekuras, buvo atidengtas 2015 metais nišoje prie Lietuvos banko pastato. Vlado Jurgučio biustas pastatytas ant postamento, kuriame pavaizduoti tarpukario Lietuvos ir dabartinių laikų litų monetų, buvusių apyvartoje iki euro įvedimo, vaizdai. Monetos ir jų fragmentai ne tik suteikia papildomo atraktyvumo, bet turi ir edukacinę funkciją. Simbolinę reikšmę taip pat turi medžiaga, iš kurios paminklas pagamintas – biustas ir postamentas buvo nulieti iš išlydytų 50 lito centų monetų vario lydinio, kompozicijai buvo panaudota apie 450 kg monetų. Tokiu būdu norėta pagerbti ir buvusią šalies valiutą, ir vieną pagrindinių jos kūrėjų.

2018 metų vasarą Vladą Jurgutį prakalbino MO muziejus, taigi nepraeikite pro šalį, pasikalbėkite! Jums tereikia turėti išmanųjį telefoną ir QR kodų nuskaitymo programėlę.

52# Žemaitė – Lito motina

Tai paminklas skirtas žymiai lietuvių rašytojai ir visuomenės veikėjai. Žemaitė pavaizduota labai realistiškai, apsirengusi kaimo drabužiais, ant kelių laikanti knygą. Būtent tokiais veido bruožais taip pat pavaizduota ant vieno lito vertės banknoto. Iki šiol tai vienintelė moteris, kuriai buvo garbė puošti nors ir mažiausios vertės popierinį piniginį vienetą.

“Žemaitės” skulptūra, kuri buvo pademonstruota 1950 metais Meno dekadoje Maskvoje, autoriui Petrui Aleksandravičiui pelnė tuo metu labai svarbią Stalino premiją. O Tretjakovo galerija Maskvoje ją nupirko ir tai buvo pirmas pirkinys iš Baltijos šalių. 1967 metais, kuomet Aleksandravičius pradėjo dirbti ties  skulptūra, kilo pavojus, kad nuo skulptūros svorio gali įlūžti trečiame aukšte buvusios dirbtuvės grindys, todėl po kūriniu buvo padėti svorį paskirstantys balkiai, o apatiniame aukšte pastatyti lubas rėmę mediniai stulpai. „Taip ir dirbau, nors eidamas į dirbtuvę vis bijodavau, ar nepamatysiu nukritusios Žemaitės…“ – prisiminė autorius.

Paminklas atidengtas 1970 m. spalio 10-ąją minint rašytojos 125-ąsias gimimo metines. O šiandien praeidami pro šalį prakalbinkit Žemaitę, žemaitiškai prabils!

53# Šv. Jurgis

Nedaugelis praeivių nuo prospekto apačios pastebi slibiną nugalinčio raitelio skulptūrą, įtaisytą ant Gedimino 20 esančio pastato stogo. Pirmoji skulptūra čia atsirado 1895 metais, kuomet buvo baigtas statyti garsusis Vilniaus “St. Georges” viešbutis. Pastato architektas Tadeušas Rostworowskis dėl skulptūros patyrė tam tikrų nemalonumų, dėl to, kad buvo apkaltintas Maskvos herbo profanacija. Tačiau iš tikrųjų Šv. Jurgis, kilęs iš Kapadokijos ir Palestinoje nukankintas imperatoriaus Diokletiano karys, kurio kultas ėmė formuotis jau IV amžiuje, yra antrasis Lietuvos globėjas po Šv. Kazimiero. O dabartinis Gedimino prospektas kadaise buvo vadinamas Šv. Jurgio vardu.

Po 1944 metų karo veiksmų viešbutyje kilo gaisras ir nuniokojo pastatą, su juo buvo apgadinta ir skulptūra, o su laiku sunyko. Šv. Jurgio skulptūrą atkūrė skulptorius Kęstutis Balčiūnas. Nuo 2005 metų šiek tiek padidintas meno kūrinys vėl puošia prospektą.

54# Horeljefas “Fortūna”

Tarpukariu iškilęs modernistinio stiliaus pastatas buvo projektuojamas krašto ūkio bankui. Dažniausiai bankų ir modernizmo stiliaus bankus projektavo iš svetur atvykę architektai, o juos puošė vietiniai menininkai. Taip ir šį, Gedimino 14 pastato fasadą puošia dekoratyvinis skulptoriaus Tadeušo Godziševskio horeljefas “Fortūna”. Šį darbą jis kaip diplominį darbą sukūrė baigdamas skulptūros studijas S. Batoro Universitete. Moterį su gerovės simboliu – gausybės ragu rankose vaizduojanti kompozicija sukurta apie 1938 metus.

55# Barbora

Kuomet Vladas Vildžiūnas kūrė viduramžių damą vaizduojančią skulptūrą, Jonas Jurašas tuo pat laiku statė spektaklį apie Barborą Radvilaitę, ir būtent jis pamatęs banguojančių formų skulptūrą sutapatino ją su Barbora.

Skulptūra pirmiausia buvo kuriama Lentvario dvaro parkui, bet pasikeitus aplinkybėms jos nebereikėjo. Vildžiūnas vienerių metų darbo neatsisakė ir užbaigęs gipsinį modelį pastatė šalia namų. Tik po kurio laiko iš jo buvo išlieta bronzinė skulptūra, nuo 1982 metų puošianti Vokiečių gatvę. Vieta parinkta atsitiktinai, nors kai kurie istorikai mano, jog Barbora galėjo gimti viename iš gretimų pastatų. Tuomet tai buvo dekoratyvinė skulptūra, vaizduojanti viduramžių damą, jokiu būdu ne Barborą Radvilaitę. Šalia skulptūros iki šiandien nėra lentelės, bet tikriausiai daugeliui grakščių linijų ir baroko stiliaus apdarais papuošta skulptūra žinoma arba pristatoma kaip karalienė Barbora. MO muziejus taip pat prakalbino karalienę – praeidami pro šalį būtinai pasiklausykite apie dviejų žmonių meilę, tapusią įkvėpimu kurti spektaklius, miuziklus, eiles ir romanus, bei kitus meno kūrinius.

Dar viena įdomybė – jog dar viena karalienės kopija yra Niujorke esančiame skulptūrų parke „Storm King Art Center“. Atvykęs į Lietuvą vienas iš Vankuverio bienalės kuratorių, Jeruzalėje pastebėjo Barbora ir panoro matyti ją 2009 metais vykstančiame renginyje. Barboros seserį Vildžiūnas padengė nerūdijančiu plienu. Tai reiškia, kad skulptūra atspindi aplinką ir šviesą, natūralioje ar dirbtinėje šviesoje ji spindi išties karališkai, o klostėse atsispindi medžiai ir debesys. Taip atsirado dar vienas skulptūros variantas.

56# Užupio konstitucija

Užupis – teritorija priklausanti Vilniui, tuo pačiu metu yra atskira Respublika, turinti prezidentą, valdžią ir kariuomenę, bei nuosavą… Konstituciją! Konstitucijos tekstas buvo sukurtas 1998 metų balandžio 1 dieną, jo autoriai Romas Lileikis ir Tomas Čepaitis. Užupio Konstitucijos įstatymų rinkinys išverstas į daugiau nei 30 pasaulio kalbų, o lentelės iškabintos Paupio gatvėje, todėl kiekvienas keliautojas, užsukęs į Respublika, su Konstitucija turi galimybę susipažinti savo gimtąja kalba.

Dešiniau Konstitucijos pavaizduota Užupio Respublikos vėliava – kiauras delnas. Tai atvirumo ir tolerantiškumo ženklas, o kiaurymė reiškia, kad Užupyje galima gyventi, mylėti, dirbti, tačiau neįmanoma turėti.

57# Užupio meno inkubatoriaus skulptūrų alėja

Kūrybiškumo dėka iš apleisto ir pavojingo rajono Užupis tapo viena iš gausiai turistų bei Lietuvos gyventojų lankomu rajonu. Čia apsigyvenę menininkai jau nuo 1996 metų įkūrė Užupio meno inkubatorių, o nuo 2000 veikia vieša erdvė – skulptūrų alėja. Nerūpestingoje aplinkoje menininkai rengia parodas, koncertus, visuomenines akcijas ir kitus renginius, o eilinę dieną čia užsukus galima apžiūrėti skulptūras, kurios lankytojus prajuokina, kartais suglumina, sukelia susidomėjimą ir lavina fantaziją.

Kieme yra keletas Jono Meškelevičiaus darbų „Deivė Paukštė“ ir „Deivė Žemyna“, Artūro Maikštučio- Maksimiliano darbai „Automatinė skalbimo mašina“, „Nykštuko namas“, „Smegenys“, „Kunigaikštis Vildaugas“, Mariaus Abramavičiaus „Jėgos vieta“, suomės Johannos Ilvessalo metaliniai malūnėliai, Dariaus Laumenio „Moters Torsas“, Eameso Demetrioso „Kcymaerxthaere“. Menininkai išnaudoja ir Vilnelės tekmę – Tomaszas Koclega padovonojo savo kūrinį “Atspindžiai”.

Bevaikštant tikrai pastebėsite ne vieną trūnijantį pianiną ar fortepijoną. Juos paveldėjo vienas iš Meno inkubatoriaus rezidentų Samvelas Gandžumianas, ir buvo prašymas – kad instrumentus sugriautų gamta. Taip ir yra.

58# Mandala

Vienas iš pagrindinių Tibeto skvero Užupyje akcentų yra dviejų metrų skersmens Rimanto Sakalausko mozaikinė kompozicija „Mandala“. Tai vienas iš Tibeto kultūros simbolių, kuriuo siekiama parodyti, jog esame solidarūs ir palaikome tibetiečių tautą, kultūrą bei religiją. Garbė atidengti skulptūrą 2013 metais atiteko Jo Šventenybei Dalai Lamai XIV, kuris būtent tuo laiku viešėjo Lietuvoje.

Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas skulptoriaus Rimantas Sakalauskas apie Mandalos kūrimą pasakoja: “- Muzikiniais terminais tariant, man šis darbas – lyg variacija tibetiečių Mandalos tema. Aš nujaučiu, kad Mandala yra šventas daiktas, taip pat žinau ir šventų daiktų mūsų bažnyčiose, todėl man svarbu šventumas mene. Dėkoju Apvaizdai, kad galiu daryti šį šventą daiktą šventame Vilniaus mieste.”

59# Lazdynų Pelėda

Šiandien skvere prie Visų Šventųjų gatvės matome dvi seseris, Lazdynų Pelėdos slapyvardžiu pasirašinėjusias Sofiją Ivanauskaitę-Pšibiliauskienę ir Mariją Ivanauskaitę-Lastauskienę. Skulptūros autorė Dalia Matulaitė prisimena, kai eidama nuo Halės pasuko į tuomet čia buvusią apleistą laukymę (iki antrosios XIX a. pusės čia stovėjo Šv. Juozapo sužadėtinio bažnyčia, vėliau buvęs turgus ir galiausiai teritorija užsodinta medeliais). Tuomet Dalia čia išvydo erdvę paminklui, o grįžusi namo, išsyk pradėjo piešti skulptūros eskizus.

Vienu metu, po sudėtingų konkursų ir vietos patvirtinimo peripetijų, buvo pareikšta, jog Lazdynų Pelėdai paminklo statyti negalima, nes jos buvo nederamai parašiusios apie kažkurį 1905 metų revoliucionierių. Laimei, atsirado išeitis – darbą reikėjo pavadinti neutraliu vardu – darbas buvo pavadintas “Seserys”. Kompozicija beveik simetriška, ir nors seserys nežiūri viena į kitą, bet abi šalia sėdinčiąją girdi, jaučia. Tai, jog skirtingose pusėse sėdinčios seserys sergsti tą pačią kraičio skrynią, išreiškia gilų jų tarpusavio ryšį, dvasinę ir kūrybinę bendrystę. Pjedestalą architektai Rimantas Buivydas ir Jūras Balkevičius sumanė lyg kadaise stovėjusio namo pamatus, apjuosiančius tarp jų išaugusias liepas.

60# Česlavo Milošo laiptai

Bokšto ir Onos Šimaitės gatvių sankirtoje esantys laiptai buvo pavadinti Česlavo Milošo vardu minint šimtąsias poeto ir Nobelio premijos laureato gimimo metines. Tai publicistės Ramunės Sakalauskaitės sumanymas, o skulptoriui Jonui Gencevičiui kilo idėja juos atnaujinti ir grindinyje iškalti poeto eilių fragmentus. 2016 metais laiptai buvo atidengti – tai pirmasis pasaulyje toks originalus didesnis rašytojo atminimo įamžinimas viešoje erdvėje.

Tikimasi, kad Česlavo Milošo laiptai taps vienu iš turistų traukos objektų, o Vilniaus gyventojus bei sostinės svečius paskatins pasidomėti jo kūryba, biografija ir nuopelnais. Eidami pro šalį sulėtinkite tempą ir paskaitykite iškaltas eilių fragmentus, kurie byloja apie poeto ryšį su Vilniumi, jo pasaulėžiūrą ir negęstančią pasaulio piliečio meilę gyvenimui.

61# Plytelė “Obuolys”

Skverelyje prie Šv. Kotrynos bažnyčios rasite Gitenio Umbraso sukurtą ypatingą grindinio plytelę “Obuolys”, kuri yra ypač mėgstama įsimylėjėlių pasimatymų vietą. Skulptorius plytelėje atvaizdavo obuolio ir širdies simbolius, primenančius Biblijoje įamžintą Adomo ir Ievos susimatymą rojuje – meilės legendą bei žmonijos ir jos gyvenimo Žemėje pradžią. Tokios arba panašios plytelės turėjo atsirasti ir kitose Vilniaus vietose, kuriose įvairiais istoriniais laikotarpiais buvo populiaru skirti pasimatymus.

62# Stanislovas Moniuška

Vienas iš Vilniaus mecenatų, kompozitorius, dirigentas, operų ir operečių, baleto autorius įamžintas šalia Šv. Kotrynos bažnyčios esančiame skverelyje. Įdomu tai, jog šis paminklas yra seniausias išlikęs paminklas Vilniuje – sukurtas 1922 metais, minint 50-tas mirties metines. Paminklą kūrė žymiausias to meto skulptorius Boleslovas Balzukevičius. Vilniaus gatvėse rasime net dvi jo kopijas: gipsinį modelį galima pamatyti Šv. Jonų bažnyčioje, kurioje Moniuška dirbo vargonininku. Betoninė skulptūros kopija yra Žvėryne, Pušų 29 gyvenamojo namo nišoje. 

Istorija galėjo susiklostyti kiek kitaip – Moniuška buvo įsimylėjęs gana turtingą pirklio dukterį, tačiau buvo kilęs iš prastai gyvenančios šeimos. Vietoje to, kad būtų jį išjuokęs, pirklys išsiuntė būsimą žentą mokytis į Italiją ir tik po to leido jam vesti savo dukterį. Be to, šis kompozitorius “apvogė” Aleksandrą Puškiną – Moniuškos biustas stovi ant Puškino biustui priklausiusio 1915 m. postamento.

63# Vienuolė

Pietinėje Bonifratrų bažnyčios sienoje, palei Liejykolos gatvę, virš durų nišoje sėdi vargonais grojanti vienuolė. Tai 1983 metais, tuomet dešimtoko Džiugo Katino kūrinys. Džiugas Katinas kūrinys, skulptūrėlę per gegužės 1-osios šventes nelegaliai statė trise: jis, mokytojas Egidijus Talmantas ir autoriaus tėvas Linas Katinas, atvežęs visus žalia „Volga“. Buvo privažiavęs ir milicijos automobilis, tačiau pareigūnai nieko nesakė – juk čia dirba menininkai! 

Darbas netrukus prigijo šioje aplinkoje ir Mažosios baroko salės darbuotojų buvo pakrikštytas „Vargonų madona“. Skulptūrėlės atvaizdas kaip baroko salės simbolis net pasirodė ant koncertų afišų. Šiandien bonifratrų vienuolės irgi mėgsta šį akcentą ir meiliai vadina jį „Mūza“.

64# Frank Zappa

Aplinkybės, kuriomis Vilniuje buvo pastatytas paminklas JAV kompozitoriui, muzikos kūrėjui, prodiuseriui ir filmų režisieriui Frankui Zappa, yra gana komiškos. Frank Zappa neturėjo nieko bendro su Lietuva ir nėra niekada čia buvęs, tačiau turėjo puikų fanų klubą mūsų gimtinėje. Šis paminklas išaugo dėka Sauliaus Paukščio, kuris 1992 metais lankėsi Amerikoje, o grįžęs iš ten pateikė išgalvotą istoriją, jog susibičiuliavo su žymiuoju muzikantu. Spaudoje buvo išspausdintas net išgalvotas interviu, bei veikė neva muzikantui priklausiusių daiktų ekspozicija. Paukštys su savo draugu Sauliumi Pilinkumi įvairiuose pasisakymuose tvirtindavo, jog būtent šio amerikiečio muzika įkvėpė kartą, aktyviausiai prisidėjusią atkuriant Lietuvos Nepriklausomybę. 

Galiausiai projektas buvo patvirtintas. Franko Zappos biustą sukūrė skulptorius Konstantinas Bogdanas. Kilo ir dilema dėl vietos – pirmiausia pasiūlyta vieta prie M. K. Čiurlionio menų gimnazijos, bet mokytojai užprotestavo, teigdami, jog Zappa pernelyg panašus į Čiurlionį ir gali suklaidinti mokinius. Tuomet buvo pasirinkta vieta skverelyje prie K. Kalinausko gatvės.

Tikroji paminklo istorija buvo atskleista 2010 metais, kuomet paminklo kopija buvo padovanota gimtajam muzikanto miestui Baltimorei. “Manau, mano tėvui ši anekdotą primenanti istorija patiktų”, – teigė garsenybės sūnus Dvizilas Zappa. Beje Franko Zappos paminklas minimas tarp penkiolikos priežasčių dėl ko reikia aplankyti Lietuvą!

65# Blyninės iškaba

Pilies gatvėje 8 pažymėtą pastato įėjimą puošia skulptoriaus Petro Mazūro sukurta iškaba, vaizduojanti lėkštę blynų laikančias rankas. Šiandien skulptūra niekaip nesisieja su čia įkurta kavine, bet ji buvo sukurta anksčiau šioje vietoje veikusiai blyninei, kuri dėl nedidelių kainų ir naminius patiekalus primenančio maisto buvo itin mėgstama studentų.

66# Jonas Basanavičius

2018 metų lapkričio 23-ąją, minint Jono Basanavičiaus 167-ąjį gimtadienį, buvo atidaryta jo vardu pavadinta aikštė bei atidengtas jam skirtas paminklas. Nulietas iš bronzos Nepriklausomybės akto signataras atrodo tarytum vėl akimirkai grįžo į Vilnių ir stabtelėjo būtent šioje ypatingos svarbos vietoje – priešais buvusius Miesto salės rūmus, kuriuose 1905 metais posėdžiavo Didysis Vilniaus Seimas. Būtent jis buvo Lietuvių suvažiavimo Vilniuje idėjos autorius ir pagrindinis organizatorius. 

Skulptūra labai atvira ir plastiška, pastatyta ant neaukšto pjedestalo, susiderinusi su supančia atvira erdve. Ant paminklo postamento iškalta garsi Jono Basanavičiaus mintis: „Kaip aušrai auštant nyksta ant žemės nakties tamsybė, o kad taip jau prašvistų Lietuvos dvasė! Toks mūsų troškavimas ir noras“.

Darbo autorius Gediminas Piekuras kurdamas skulptūrą dalijosi mintimis: “Didžiausias iššūkis – sukurti Jį. Nematytą. Aš sukūriau savo, nors kiekvienas jį mato ir įsivaizduoja kitaip. Gilinuosi koks jis buvo išvykęs svetur, ir sugrįžęs, jauno ir brandaus amžiaus. Išvaizdus, plačios veiklos, mąslus. Visą tai stengiausi kaip įmanoma sukoncentruoti į figūrą ir portretą. Dar norisi emociškiau pažvelgti į portretą, įdėti į jį daugiau dvasios”. Manau, pavyko? 

67# Simono Daukanto horeljefas

Lietuvos istorijos tėvui ir tautinio judėjimo ideologui Simonui Daukantui skirtą horeljefą rasite Vilniaus Universitete virš įėjimo į Daukanto vardu pavadintą kiemelį. Vilniaus Universiteto 450 metų jubiliejaus proga buvo paskelbtas konkursas jo atminimui įamžinti, o skulptoriaus Romano Kazlausko eskizai buvo pripažinti geriausiais, tik komisijai vis neįtikdavo galutinis variantas. Galiausiai skulptorius neteko kantrybės ir 1979 metais be pritarimo primontavo gipsinį Daukantui skirtą horeljefo modelį, kurį tik 2011 metais pakeitė bronzinė skulptūra.

68# Vincas Kudirka

Lietuvos himno autorius, laikraščio “Varpas” redaktorius, rašytojas, publicistas, daktaras ir lietuvių tautos žadintojas tai vienas žmogus – Vincas Kudirka, kuris buvo įamžintas taip pat jo vardu pavadintoje aikštėje. Paminklo atidengimas sutapo su Lietuvos tūkstantmečio minėjimu 2009 metais. 

Skulptoriui atiteko nelengva užduotis – monumentas turėjo būti reprezentatyvus, didingas ir keliantis patriotinius jausmus, bet kartu ir priartinti jį prie miestiečių kasdienybės. Didybės jam suteikia stilizuotas 12,5 m aukščio trapecijos formos obeliskas su iškaltais himno žodžiais. Vinco Kudirkos bronzinė skulptūra įtaisyta ant neaukšto postamento, kuriuo teka vanduo. Himno autorius pavaizduotas susikišęs rankas į kišenes – taip skulptorius stengėsi suderinti skirtingus Kudirkos asmenybės bruožus – visuomenės veikėją, inteligentą ir kartu paprastą žmogų.

69# Kristijona Donelaitis

Paminklas grožinės literatūros pradininkui, švietėjui, žymiosios poemos “Metai” autoriui buvo pastatytas minint 250-ąsias gimimo metines. Kaip evangelikų liuteronų kunigas ir protestantas Donelaitis nėra susijęs su jėzuitų įkurtu Vilniaus universitetu, bet ši vieta buvo pasirinkta pažymint jo indėlį lietuvių literatūrai. 

2014 metais, minint jau 300-ąsias metines, buvo atidengta bronzinė Kristijono Donelaičio skulptūra. Pirmoji, skulptoriaus Konstantino Bogdano sukurta skulptūra, buvo pagaminta iš stiklo plastiko, 1964-aisiais ši technika buvo tikra naujove. Autorius norėjo pavaizduoti Donelaitį kaip mokytoją, blogio smerkėją, tinginių pliekėją, bet kita vertus perteikti jo lyrizmą, o iš  veido bruožų būtų galima išskaityti sielos švelnumą, pajausti vidinę jėgą. 

Konstantinas Bogdanas už šį darbą 1977 metais buvo apdovanotas SSRS valstybine premija.

70# Verknė

Banguojanti granitinė skulptūra vaizduojanti moterį pirmiausia buvo kuriama Birštonui, kur teka upė Verknė. Tik atsitiktinumai lėmė, jog skulptoriaus Romano Kazlausko darbas buvo pastatyta Vilniuje, skvere prie Evangelikų reformatų bažnyčios. Vieta buvo pasirinkta neatsitiktinai -mokslininkai teigia, kad šioje Vilniaus vietoje kadaise tekėjo Kačergos upelis, todėl alegorinė moters skulptūra čia puikiai tiko.

71# Laisvės kelias

Palei žiedą Konstitucijos prospekte nusidriekęs 63 m ilgio ir 3,5 m aukščio “Laisvės kelias”, kurio idėjos autorius yra skulptorius Tadas Gutauskas. Skulptūra simbolizuoja gyvą žmonių grandinę, suvienijusią Nepriklausomybės siekusias Baltijos šalis ir padėjusią išsikovoti laisvę, bei tapusią analogų pasaulyje neturinčia vienybės išraiška. 

“Laisvės kelias” yra kolektyvinis kūrinys – kiekvienas galėjo paremti projektą ir turėti specialią plytą, iš kurių sumūryta skulptūra. Jame – iš viso 25 tūkstančių plytų: 21 tūkstantis vardinių, kuriose įspaustas ją parėmusio žmogaus vardas ir pavardė ir 4 tūkstančiai be jokių įrašų, supjaustytų dalimis ir išklijuotų aplink figūras.

72# Kipras Petrauskas

Medžių apsuptyje stovintis galantiškas vyriškis prie Operos ir baleto teatro – tai Kipras Petrauskas,  legendinis tenoras, su kurio vardu siejamas nacionalinės operos įkūrimas. Sukurti skulptūrą garsiam solistui sumanė skulptorius Gediminas Jokūbonis. Iš pradžių ji turėjo papuošti Operos ir baleto teatro vestibiulį ir pagyvinti jo interjerą. To nepavyko įgyvendinti, bet Kipro Petrausko paminklas vis vien buvo išlietas ir pastatytas lauke. 

Autorius pasakoja norėjęs užfiksuoti jo tvirtą stovėseną, charakteringą galvos linktelėjimą, už nugaros sunertos rankos turėjo suteikti artistiško laisvumo, kas buvo charakteringa Kiprui Petrauskui, tačiau rezultatas išėjo kiek kitoks  – priėjus arčiau maestro ne linkteli galva, o akmeniniu sovietinio didvyrio veidu žvelgia į tolumą, šioje aplinkoje neatrodo nei aukštas, nei elegantiškas, kiek melancholiškas, tačiau vis dėlto tai yra legendinis tenoras, išugdęs ne vieną šiandienos solistą. 

73# Adomas Mickevičius

Vilnius paminklo Adomui Mickevičiui laukė beveik šimtą metų. Pirmasis paminklas poetui buvo pastatytas 1899 metais Šv. Jonų bažnyčioje. Vėliau keli nesėkmingi bandymai buvo tarpukariu. Vienas iš labiausiai įsimintinų buvo iš lentų sukaltas 12,5 m. aukščio avangardinis monumentas atsiradęs dešiniajame Neries krante. Tiesa, patvinusi Neris pasiglemžė Mickevičių. Dar mėginta statyti paminklą dabartinėje Kudirkos aikštėje, bet prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, darbai nutrūko, nors Henriko Kunos kurtos plokštės, turėjusios apjuosti postamentą jau buvo Vilniuje. 

Skulptorius Gediminas Jokūbonis nuolat puoselėjo viltį sukurti paminklą Adomui Mickevičiui ir pastatyti jį prie Šv. Onos bažnyčios. Galiausiai sovietinei valdžiai “primerkus” akis, skulptūra atsirado numatytoje vietoje (1984 m). Tos pačios Henriko Kunos bareljefinės plokštės, vaizduojančios scenas iš “Vėlinių” prie paminklo buvo įkomponuotos kiek vėliau.

Jokūbomis pasakoja, jog pavaizdavo poetą parimusį ant perskeltos kolonos. romantizmo amžius mėgo svajingas pozas ir visokias ruinas. Visa tai padėjo kompozicijai, – sujudėjo paminklo vertikalės, kolonos perstūmimas sumažino jų dominavimą, – buvo išvengta per didelės statikos, kurios gotiškoje architektūroje apstu. Skulptorius stengėsi visą dėmesį sukaupti į tarsi norintį prabilti poeto veidą. Perskelta kolona simbolizuoja poeto gyvenimo dvilypumą: gyvenimą Tėvynėje ir tremtyje, priklausymą ir lietuvių ir lenkų kultūroms.

74# Juozapas Montvila

Dėmesio vertas Pranciškonų vienuolyno kiemelyje esantis Juozapo Montvilos paminklas, kuris, atrodo, dažnai prisimenamas jaunimo. Tačiau daugelis nežino, kas toks buvo Juozapas Montvila. Skulptūra vaizduoja XIX-XX amžiaus Vilniaus visuomenės veikėją – verslininką, bankininką, filantropą, rėmusi daugiau kaip 20 organizacijų. Savo veikla jis labai prisidėjo prie ekonominio ir kultūrinio Vilniaus augimo ir visuomenės gyvenimo gerinimo.  

Vilniaus mecenato paminklą sukurti buvo patikėta Boleslavui Balzukevičiui, kurio talentą pastebėjo Montvila ir parėmęs prisidėjo prie jo studijų. Balzukevičius puikiai pažinodamas mecenatą parengė monumentalaus paminklo projektą, bet jį įgyvendinti sutrukdė prasidėjęs karas. Pokariu, gal dėl pasikeitusių madų, arba sumenkusio finansavimo, sumanymas buvo supaprastintas. Montvilos figūra neidealizuota, nepagrąžinta, jis vaizduojamas ne kaip herojus, o kaip paprastas žmogus. Jo iniciatyva ir lėšomis taip pat buvo sutvarkytos ir Pranciškonų vienuolyno patalpos, todėl paminklas jam stovi būtent šioje vietoje.

75# Paminklas Mstislavui Dobužinskiui 

Skvere šalia Arkikatedros prieš keletą metų buvo atidengtas paminklas rusų dailininkui ir scenografui Mstislavui Dobužinskiui. Jei atpažinote šį žmogų – puiku, bet Kęstučio Musteikio sukurta skulptūra atskleidžia tikrąją mintį – tereikia pasižiūrėti pro molberto rėmą į Tilto gatvę. 

Paminklas atsirado toje vietoje, kur dailininkas buvo pasistatęs molbertą tapydamas  „Tilto gatvė Vilniuje“ paveikslą. Pasakojama, kad šiame kūrinyje vaizduojamą nedidelį namą gatvės kairėje pusėje sovietų valdžia 1986-aisiais ketino nugriauti. Tačiau vilniečiai sukilo. Rodydami į Dobužinskio paveikslo reprodukciją jie įrodė, kad kėsinamasi į istorijos vertybę Pastatas liko nepaliestas. 

Žvilgsnis iš kitos perspektyvos:

Liko vos kelios savaitės ir Lietuva įžengs į naują šimtmetį, taigi skubu pabaigti ketvirtąją dalį 🙂