#100 Vilniaus skulptūrų ir paminklų (II dalis)

Kviečiu susipažinti su antra dalimi apie 100 Vilniaus skulptūrų ir paminklų, kuriuos atradau pasivaikščiojimuose po sostinę. Čia nuoroda į pirmą 25-tuką!

#26 Žinia

Ši, jauna grakšti moteris, į dangų iškeltose rankose laikanti lanką ir šaunanti strėlę, skelbia pasauliui istorinę žinią – Lietuva tapo nepriklausoma. Skverelyje, prie Martyno Mažvydo bibliotekos ji  buvo pastatyta 20-mečio proga.

Kęstutis Patamsis šios skulptūros modelį (tik vietoj strėlės buvo žaibas) sukūrė dar sovietmečiu ir buvo kurta Sniečkaus miestui, dabartiniam Visaginui, kaip energetikų miesto simbolis. Neradus vietos Visagine, ji buvo siūlyta Elektrėnams, dar vėliau – Palangai. Lietuvos Sąjūdis kūriniu iš naujo susidomėjo po autoriaus mirties, artėjant Nepriklausomybės 20 -čiui. Ši iniciatyva iš karto sulaukė nepritarimo – buvo sušaukta skulptorių ir architektų komisija, kuri kūrinį įvertino nepalankiai: “Meninis vaizdas – šiurkštus, neplastiškas, nebūdingas šiuolaikiniam menui. Kompozicija nestabili, tarsi griūvanti. Be to, nuskelta kolona yra mirties simbolis ir dažniau statoma kapinėse.” Nepaisant to, idėją parėmė Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga ir Lietuvos Vyriausybė projektą įgyvendino. Paminklas atidengtas 2011 metų sausio 8 dieną.

#27 Gediminas

Labai seniai, galbūt net toje pačioje vietoje, didysis kunigaikštis Gediminas susapnavo pranašišką sapną apie geležinį vilką ir perkėlė sostinę iš Trakų į naujai įkurtą Vilnių. Jis garsėjo labiau ne kaip karvedys, bet kaip diplomatas. Istoriniais 1323 metais, Gedimino dėka, Vilnius buvo pirmą kartą paminėtas istoriniuose šaltiniuose. Artėjant 650 metinėms, susimąstytą šią datą įamžinti, bet tuomet pastatytas tik paminklinis akmuo. Tik Sąjūdžio metais, 1988, buvo surengtas pirmas viešas paminklo Vilniaus įkūrimui konkursas, kurio rezultatai buvo anuliuoti, ir paskelbtas naujas konkursas Vilniaus įkūrėjui kunigaikščiui Gediminui įamžinti.

Konkursą laimėjo Amerikos lietuvis Vytautas Kašuba ir Mindaugas Šnipas. Memorialinė skulptūra kunigaikščiui Gediminui katedros aikštėje pastatyta 1996 m. Neretai buvo pajuokaujama iš pasvirusios, tarsi neblaivaus kunigaikščio stovėsenos. Vytautas Kašuba pasakoja, kad jam norėjosi Gediminą pavaizduoti kaip demokratišką, modernų kunigaikštį, valdantį ne kalaviju  diplomatiniais sprendimais. Dėl to Skulptūroje jis vaizduojamas nulipęs nuo žirgo ir ištiestomis rankomis laiminantis miestą. Nepraeikit pro šalį – prakalbinkit Gediminą, jis papasakos įdomių dalykų!

Dabartinėje paminklo vietoje galėjo stovėti Jozefo Pilsudskio paminklas, kai Vilnius priklausė Lenkijai, o 1939 metais atgavus sostinę – kunigaikščio Vytauto paminklas.

#28 Mindaugas

Mindaugas – pirmas ir paskutinis Lietuvos karalius, vienytojas, užkariautojas, viduramžių Lietuvos valstybės pradininkas. Paminklas pastatytas minint 750-ąsias jo karūnavimo metines. Apie Mindaugą išlikę nedaug žinių, tačiau žinoma, kad jėga sujungęs kitų kunigaikščių žemes apie 1245 metais jis tapo Lietuvos valdovu, o norėdamas įsitvirtinti krikščioniškoje Europoje – priėmė krikštą. Simboliška, jog paminklas pastatytas įstojimo į Europos Sąjungą 2004 metų išvakarėse.

Priešais Lietuvos Nacionalinį muziejų pastatyta skulptūra vaizduoja Lietuvos karalių Mindaugą sėdintį soste, o skulptūros postamento pagrindą juosia akmeninis žiedas paženklintas senojo lietuvių kalendoriaus ženklų runomis bei žymi baltiškųjų ir krikščioniškųjų švenčių datas. Kas galėjo pagalvoti, jog paminklas taip patiks vaikams, nes glotnus ir nuožulnus postamentas puikiai tinka čiuožinėti, o neretas užsiropščia ir karaliui ant kelių! Karališkąjį statusą atspindi sostas ir valdovo regalijos – skeptras, rutulys, kryžius. Toks įvaizdis būdingas europietiškam karaliaus paveikslui. Tačiau skulptūros autorius Regimantas Midvikis stengėsi pavaizduoti ir valdovo ryšį su senąja pagoniškąja kultūra, todėl skulptūros nugaros pusėje pavaizdavo jį tarsi išaugantį iš ąžuolo.

#29 Vilniaus kompasas “Vėjų rožė”

2017 metų spalį Vilniaus Rotušėje atidengtas  kompasas primena prieš 430 metų Vilniuje gyvenusį valstybės veikėją, mecenatą, keliautoją – Mikalojų Kristupą Radvilą Našlaitėlį, kuris 1582-1583 apiplaukė Viduržemio jūrą, ir buvo pirmasis lietuvis, aplankęs Kristaus kapą Jeruzalėje, užlipęs ant Egipto piramidžių ir tai aprašęs savo knygoje „Kelionė į Šventąją Žemę, Siriją ir Egiptą“. Šios asmenybės atminimo ženklas Vilniuje turėtų tapti nauju kultūros ir turistų traukos centru, nes jį per daugelį metų gerbia ne tik lietuviai, bet ir kitų tautybių atstovai.

Jūrinio ženklo atsiradimą Vilniaus miesto centre inicijavo VšĮ „Gold of Lithuania“, kuri surengė istorinę rekonstrukcinę kelionę M. K. Radvilos-Našlaitėlio keliais aplink Viduržemio jūrą 2009-2011 metais. Vėliau buvo išleista knyga „Vėjų Valdovas. 7000 jūrmylių M. K. Radvilos Našlaitėlio keliais“, o ją nemokamai atsisiųsti gali kiekvienas norintis nuskaičius QR kodą įrengtą prie kompaso.

#30 Akmuo taikai

Paminklinis akmuo Hirosimos aukoms atminti atidengtas Čijunės Sugiharos sakurų parke. Šiame paminkle pavaizduota granitinė tramvajaus grindinio plytelė, išlikusi po Hirosimą suniokojusio branduolinės bombos sprogimo 1945 metais rugpjūčio 6 dieną. Lietuvai paminklą padovanojo 1991 metais įsikūrusi Hirosimos draugija “Akmuo taikai”, skatinanti veikti taikos labui. Ši organizacija grindinio plyteles yra padovanojus daugiau negu šimtui šalių visame pasaulyje.

#31 Angelai

Nuo 2004 metų sostinės gatves puošia žavūs besišypsantys balti angelai, o laikui bėgant šios skulptūros tapo tikru miesto simboliu – Vilnius tapo žinomas kaip angelų miestas. Gyventojams ir miesto svečiams tapo atrakcija ieškoti jų Vilniaus parkeliuose, skveruose, ant pastatų ar tiesiog žmonių pamėgtose vietose. Kai kurie tiesiog nebyliai kviečia nusifotografuoti arba prisėsti šalia.

Angelų atsiradimas prasidėjo nuo eksperimento, kurio tikslas nukreipti žmonių agresiją nuo telefono būdelų, transporto stotelių, reklaminių stendų ar kito turto niokojimo. Angelų kūrėjas Vaidas Ramoška pasakoja, kad pirmiausia Vilniaus centre atsirado ,,Žydras ožys“, nenuostabu, jog per savaitgalį konstrukcija buvo nuniokota, nors viešai nebuvo aiškinama apie ožio funkciją. Vėliau buvo sumanyta sukurti kažką tokio, ką niokoti būtų nepatogu. Taip ir gimė angelų idėja, kaip ramybės, šventumo ir gėrio simbolis.

Iš tikrųjų įrodyta, jog Vaido angelai ne vienam praskaidrina net niūriausią nuotaiką. „Jų misija — dovanoti žmonėms gerumą, — sako skulptorius. — Tai jie ir daro.“ Nors pasitaikė ir vandalizmo atvejų – skulptoriui teko vienam angelui iš naujo sparnus lipdyti, kitam rankas grąžinti. Pasitaikė ir kurioziškų situacijų – vieną vakarą Vaidas Ramoška buvo iškviestas į policijos komisariatą atpažinti angelo, mat kažkas norėjo skulptūrą parsinešti namo, todėl padalijo į kelias dalis ir taip nešėsi. Nepaisant visko, angelų projektas tikrai pasisiekė – metams bėgant angelai praskaidrina nuotaiką ne tik vilniečiams, bet ir kitų šalių miestiečiams. Juos sutikti galima Rygoje, Taline, Dubline, Lisabonoje, Briuseluje, Milane, Stokholme ir Liublianoje! O Vilniuje dar rengiamas angelų skvero projektas, kurį paremti galite čia: Viniaus angelų skvero vizija !

#32 Obelis

Prie namo, pažymėto numeriu 10, Vinco Mykolaičio-Putino gatvėje rasite 4,5 m aukščio nerūdijančio plieno obelį su paauksuotais obuoliais. Tai Algirdo Kuzmos sukurtas darbas. Pats autorius viename iš pokalbių prisipažino, jog tai darbas, kurį jis gali vadinti tobulu. Ši dekoratyvi skulptūra primins auksinius obuolius, – dažną motyvą lietuvių liaudės pasakose, obelis taip pat asocijuojasi su gerove bei sėkme.

#33 Dekoratyvinė figūra, Žemės ūkio ekonomikos instituto ir skaičiavimo centro fasadas

Sovietmečiu, vykstant naujo pastato statyboms, neatsiejama buvo ir pastato puošyba. Taip ir šiandieninį Žemės ūkio ekonomikos instituto ir skaičiavimo centro pastato fasadą puošia dekoratyvinė figūra. Skulptūros autorius, žymus skulptorius Gediminas Jakūbonis, atliko ją iš kalstyto vario. Stebint susidaro įspūdis, jog moteris, šiek tiek pasvirusi į priekį, tarsi traukia pastatą į viršų.

#34 Ryšys

Prie A. Jakšto ir Kaštonų gatvių sankirtos esančiame skverelyje 2005 metai buvo atidengta skulptūra “Ryšys”. Poliruoto granito Marijono Šlektavičiaus skulptūra yra dekoratyvinis akcentas, tačiau pavadinimas ragina paieškoti sąsajų su skulptūros aplinka, kurių gali būti tikrai ne viena…

#35 Gaonas

Prie Žydų gatvės penketu pažymėto namo yra paminklas skirtas pagerbti XVIII amžiuje Vilniuje gyvenusį Gaoną, kurio tikrasis vardas Elijahu ben Solomonas Zalmanas. Gaonas garsėjo kaip Talmudo žinovas ir komentatorius, mąstytojas ir mokytojas, kurio pasiklausyti atvykdavo žydai iš daugybės šalių. Vieta paminklui buvo pasirinkta neatsitiktinai – vietoje, kurioje dabar stovi Vyčio Nemunėlio mokykla kadaise buvo senoji Vilniaus sinagoga, kurioje Gaonas skaitė pamokslus.

Gaono biustas buvo sukurtas dar sovietmečiu, kuomet religinės temos buvo uždraustos, o autorius Teodoras Kazimieras Valaitis, eksponuodamas skulptūrą vienoje parodoje buvo priverstas ją pavadinti „Senu žmogumi“. Vėliau net pasigirdo interpretacijų, kad šis biustas skirtas Karlui Marksui. Autoriui mirus, skulptūrą saugojo jo žmona, bet persikraustant biustas dingo be žinios. Liko įamžintas tik keliose nuotraukose. Tik artėjant 200 Gaono mirties metinėms, skulptoriaus Gedimino Kavaliausko ir Mindaugo Šnipo iniciatyva, biustas 1997 metais buvo atkurtas. Paminklas kažkiek sukėlė sąmyšį Vilniaus žydų bendruomenėje, nes pagal jų tradiciją negalimi trimačiai žmogaus atvaizdai. Tačiau skulptūrą sukūrė krikščionis, todėl šis draudimas negalioja. Nepaisant visko, ant postamento lankytojai dažnai palieka akmenukus – pagal žydų ir karaimų papročius tai pagarbos ir atminimo ženklas.

#36 Margutis

“Kiaušinio” istorija prasidėjo Užupyje, kuomet skulptorius Romas Vilčiauskas laikinai jį buvo užkėlęs ant “Užupio angelui” skirtos kolonos. Pasitaikė interpretacijų, jog tai užupio atsinaujinimo ir atgimimo simbolis, iš kurio vėliau “išsirito” užupio angelas. Kai kiaušinio skulptūra buvo nukelta, ją įsigijo Dominijos kvartalas, kuris tuo metu sparčiai keitėsi. Buvo netgi sumanyta, kad tokie kiaušiniai turi atsirasti visuose atsinaujinusiuose sostinės rajonuose, tačiau ši idėja liko neįgyvendinta.

Kūrinys iš pradžių buvo baltas, bet dėka įvairių organizacijų, išmargintas įvairiais raštais. O gausiausiai vilniečių ir miesto svečių lankomas prieš Velykas – juk tai pats didžiausias margutis Vilniaus mieste!

#37 Vilties liepsna

Kieme, kuris 1941 metais priklausė žydų Judenratui, rasite skulptoriaus Leonardo Nierman darbą “Vilties Liepsna”. Paminklo pastatymo iniciatorė ir rėmėja išeivė Shelly Rybak Pearson, kurios tėvai prieškariu pabėgo iš Lietuvos, jį pastatė savo giminaičiams ir kitiems Lietuvos žydams, žuvusiems per Holokaustą, atminti. 1942 metais dabartiniame “Lėlės” teatre įkalinti žydų aktoriai įkūrė profesionalų teatrą, kuris mirties akivaizdoje daugeliui kalinių buvo paguodos ir vilties šaltinis. Karo metais daugiau nei 90 procentų Lietuvoje gyvenenčių žydų patyrė holokausto siaubą. Paminklas primena apie šią tragediją, bet teikia ir vilties, jog tokie dalykai nebesikartos.

Dėl uždaromo kiemelio kartais prieiga prie skulptūros nėra galima.

#38 Atlantai

Nuo XIX amžiaus vidurio grafui Juozapui Tiškevičiui priklausiusių rūmų balkoną puošia dviejų atlantų skulptūros. Jas iš dolomito sukūrė italas tapytojas ir skulptorius Pranciškus Andriolis su savo mokiniu Juozapu Kozlowskiu. Skulptūros atlieka ne tik konstrukcines, bet ir puošybines funkcijas. 2006 metais į vieną iš atlantų įsirėžė automobilis, tik restauratorių dėka skulptūrą pavyko atkurti ir grąžinti į buvusią vietą.

Šie galiūnai taip pat turi ir brolius dvynius, kuriuos galima atrasti taip pat Tiškevičių šeimai priklausiusio Lentvario dvaro parko “Rivjera” kavinės ekterjere.

#39 Romenas Gary

Mažutė ir labai realistiška berniuko skulptūra šalia judrios J. Basanavičiaus ir Mindaugo gatvių sankryžos skirta Romain Gary, kuris buvo garsus XX amžiaus prancūzų rašytojas, lakūnas, diplomatas, režisierius. Tikroji jo pavardė yra Romain Kacew, slapyvardis kilęs iš rusiško žodžio “degti”. Romain praleido Vilniuje vaikystę, ir tuomet gyveno visai netoli tos vietos, kur dabar pastatytas Romualdo Kvinto sukurtas paminklas.

Skaičiusieji knygą “Aušros pažadas” nesunkiai atspės dėl ko berniukas pavaizduotas su kaliošu rankoje. Būtent šiame autobiografijos kūrinyje pasakojama apie rašytojo vaikystę Vilniuje, laikotarpį, kuomet jis buvo įsimylėjęs mergaitę vardu Valentina. Tai dėl jos dėmesio jis aukojosi ir rijo saujomis smėlį, kirminus, netgi bandė atsikąsti bato.

Nors Vilnius buvo neatsiejama Romain Gary gyvenimo dalimi, tačiau rašytojas į vaikystės miestą niekada nebesugrįžo.

#40 Žaliasis obuolys

2011 metų balandį A. Vivulskio ir Mindaugo gatvių sankirtoje pasodinta simbolinė obelaitė, greta kurios netrukus atidengta akmens skulptūra “Žaliasis obuolys”. Šios idėjos iniciatoriai yra Lietuvos televizijos laidų vedėja Edita Mildažytė ir labdaros ir paramos fondas „Bėdų turgus“. Romualdo Kvinto sukurta skulptūra yra labdaros ir širdies gerumo simbolis, paskata visiems aukojantiems ir remiantiems nelaimės ištiktus žmones. Ant obuolio puselės abecėlės tvarka surašytas pusšimtis labdarių ir fundatorių, kurie jau prieš kelis šimtmečius aukojo miestui, tarp jų Pacai, Radvilos, Chodkevičiai, taip pat šių dienų tęsiantys labdaros tradicijas Alma Adamkienė, Agnė Zuokienė, Landsbergiai, bei kiti.

Viena iš įdomybių, jog žaliasis granitas, iš kurio pagaminta skulptūra, buvo gabenamas iš Indijos. O šis obuoliukas sveria aštuonias tonas.

#41 Šeima

Per atsitiktinumą ar ne, prie Santuokų Rūmų, K. Kalinausko gatvėje 21 pastatyta iš granito iškalta skulptūra “Šeima”. Ši, skulptoriaus Leono Žuklio sukurta skulptūra vaizduoja šeimą ir motinystę, meilę ir pasiaukojimą įprasminančias idėjas, neatsiejamą motinos ir kūdikio ryšį.

#42 Lakštingala

Skverelyje Savanorių ir Konarskio gatvių sankirtoje rasite skulptoriaus Rimanto Dauginčio sukurtą ir achitekto Vytauto Balčiūno pastatytą skulptūrą “Lakštingala”. Galima rasti versiją, jog, neva, ši skulptūra vaizduoja Petro Cvirkos apsakymo “Lakštingala“ herojų – sovietiniams partizanams talkinusį vaiką, pramintą Lakštingala, kuris imituodamas lakštingalos trėles perduodavo duomenis apie priešus bolševikams. Iš tikrųjų tai šiame paminkle autorius pavaizdavo save, kaip motinos išsiilgusį vaiką. Rimanto motina buvo išvežta į Sibirą, vaikas iš ilgesio dažnai bėgdavo į kelią, įlipęs į medį žvelgdavo į tolį – gal mama sugrįš. Berniukas įkūnija ir karo metų vaikų netektis, išgyvenimus, ir šiandienos vaikų skausmą, kai tėvai palieka, išvažiuoja…

Tai yra vienas iš geriausių darbų Lietuvos dekoratyvinėje skulptūroje, papuošęs Vilnių 1985 metais. Vienas iš iškirtinumų taip pat yra tas, jog Rimantas Daugintis savo skulptūrose vaizdavo medžius, kas pagal skulptūros prigimtį nėra daroma.

#43 Kampas

Šio paminklo, skirto Jano Zvartendijkui, statybas inicijavo Valstybinio žydų muziejaus direktorius Emanuelis Zingeris. Janas Zvartendijkas buvo Nyderlandų verslininkas, diplomatas ir “Philips” atstovybės direktorius Kaune, o prieš pirmąją sovietinę okupaciją tapo Nyderlandų garbės konsulu Lietuvoje. Jo dėka, išduodant vizas į Kiurasao salą, apie 2300 žydų gavo galimybę išsigelbėti. Janas Zvartendijkas buvo vienas pirmųjų Lietuvoje pradėjęs dalyti “gyvenimo vizas”.

Pamėnkalnio gatvėje 12 esantį tamsaus šlifuoto granito paminklą sukūrė skulptoriu Antanas Šnaras. Pasak jo, šis kubas – tai žmogiškosios egzistencijos metafora: “Kai kažkas įvaro į kampą, kažkas suteikia kampą”.

#44 Paminklai Čijunei Sugiharai

1939 metais Čijunė Sugihara persikėlė iš Suomijos į Kauną ir įsteigė Japonijos konsulatą. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui jis be savo vyriausybės įgaliojimų ir lenkų slaptų tarnybų padedamas išduodavo vadinamąsias “gyvenimo vizas” taip išgelbėjo apie šešis tūkstančius Lietuvos ir Lenkijos žydų. Už tai 1985 m. jam suteiktas Pasaulio Tautų Teisuolio vardas – aukščiausias Yad Vashem institucijos skiriamas Izraelio valstybės garbės apdovanojimas. Čijunės Sugiharos vardas įamžintas ne tik gimtajame mieste Japonijoje, Izraelyje, JAV (Niujorke), bet ir Lietuvoje Vilniuje ir Kaune.

Pirmasis paminklas Čijunei Sugiharai Vilniuje buvo atidengtas 1992 Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus kiemelyje, Pamėnkalnio g. 12. Šis paminklas – tai žydų tautos dėkingumo ženklas visiems gelbėtojams. Paminklo statybas iniciavo Valstybinio žydų muziejaus direktorius Emanuelis Zingeris, o kūrė japonų skulptorius Goiči Kitagava, talkinamas skulptoriaus Vlado Vildžiūno. Granite iškaltas įspūdingas vaizdas, simbolizuoja didžiulę naštą, užgulusią žmogaus pečius, rankas, galvą. Plokštėje šalia paminklo matyti įrašas: “Mėnulio šviesa tespindi kilnios širdies Japonijos konsului… “.

2001 metais spalio 2 dieną, minint Čijunės Sugiharos 100-ąsias gimimo metines, Vilniuje, dešiniajame Neries krante prie Baltojo tilto, Upės gatvėje, buvo pasodinta 200 japoniškų sakurų alėja – Japonijos dovana Lietuvai. Tą pačią dieną prie sakurų alėjos pastatytas akmeninis paminklas su bareljefu, kurio autorė Yusuke Sakuraba. Paminklo įrašas japonų ir anglų kalba skelbia, kad 1940 metais Japonijos konsulas Chiyune Sugihara išgelbėjo apie 6 tūkstančius žydų. Paminklas pastatytas Vasedos universiteto, kuriame studijavo diplomatas, pastangomis.

#45 Laurynas Gucevičius

Laurynas Gucevičius – vienas žymiausių lietuvių architektų ir brandžiojo klasicizmo atstovų, suprojektavęs ir rekonstravęs žymiausius Vilniaus pastatus: Verkių rūmų ansamblį, Vilniaus rotušę, Vilniaus Katedrą. Paminklas žymiajam architektui buvo pastatytas 1984 metais trikampėje aikštelėje priešais Šv. Kryžiaus bažnyčios, netoli Lietuvos Respublikos prezidentūros. Skulptorius Vladas Vildžiūnas sulaukė kritikos dėl to, jog žymų simetrijos ir klasicizmo formų šalininką įamžino barokui būdingomis formomis. Paminklui būdingos klasicizmui priešingos ypatybės – dinamiškumas, asimetrija, emocingumas. Tačiau tokį autoriaus pasirinkimą padiktavo paminklo aplinka – priešais matomi baroko stiliaus bažnyčios bokštai, senamiesčio gatvelių vingiai, o aikštėje iš smulkių plytelių sudėlioti netaisyklingi apskritimai.

#46 Literatų gatvės siena

Labai ilgą laiką buvusi apleista dabar, galima drąsiai sakyti, ji yra reprezentacinė ir gausiai lankoma miesto svečių. Pirmieji projekto darbai buvo atidengti 2009 metų gegužės 28 dieną. Projekto kuratoriai ir iniciatoriai yra VŠĮ “Modernaus meno centras” ir menininkė Eglė Vertelkaitė. Juo buvo siekiama pagerbti su Vilniumi ir Lietuva siejamus lietuvių, lenkų, baltarusų ir kitų tautų rašytojus ir poetus menininkų sukurtomis keraminėmis, metalinėmis ar kitokiomis priemonėmis pagamintomis lentelėmis, inkliuzais. Sumanymas sulaukė didelio menininkų, visuomenės susidomėjimo ir palaikymo. Kai kurie menininkai į projektą buvo pakviesti. Vėliau buvo išplatintas pranešimas menininkams, o kai kurie dedikacijas sukūrė tiesiog pamatę pačią Literatų gatvę. Nuo projekto pradžios gatvės siena pasipildė jau daugiau nei 225 dedikacijomis.

#47 Mečislavui Dordzikui

Į antkapį panašus tarpukariu pastatytas paminklas yra skirtas įamžinti šešiolikmečio berniuko Mečislavo Dordziko atminimą. Tamsiame granite lenkų kalba iškalti žodžiai: „1931 m. balandžio mėnesį netoliese, Vilnios upėje, didvyrio mirtimi žuvo Amatų mokyklos moksleivis Mečislavas Dordzikas (Mieczysław Dordzik), gelbėdamas mažą berniuką Chackelį Charmacą. Vilniaus visuomenė paminklu pagerbė jo poelgį.”

Tai vienas seniausių paminklų Vilniuje, pastatytas 1934 metais minint trečiasias lenkų jaunuolio mirties metines. Paminklą pastatė Vilniaus žydai. Deja, istorinė paminklo vietos vieta labai sunykusi, ir paminklas nedaugelio pastebimas.

#48 Užupio angelas

Tikriausiai daugeliui, pasakojant apie Užupį, mintyse sušmėžuoja Angelo skulptūra, kuri tapo svarbia ir neatsiejama šio rajono dalimi. Paminklo Užupio centre idėja kilo keliems užupiečiams po vieno iš bendruomenės nario – dalininko Zenono Šteino mirties. Norėdamas įamžinti artimo bičiulio, kuris buvo šios rajono siela, atminimą skulptorius Romas Vilčiauskas pasiūlė angelo idėją. Tam pritarė ir daugelis respublikos piliečių. Tiesa, kol sparnuotoji būtybė buvo kuriama, ant 8 metro iškilusio postamento autorius užkėlė “Kiaušinį”. Tam, kad surinkti lėšas angelui, buvo pardavinėjamos mažos jo kopijos. O minint Užupio Nepriklausomybės penktąsias metines, 2002 metais Angelo skulptūra buvo atidengta.

#49 Žiogas – autoportretas

Ant Konstitucijos pr. 23C pastato nutupęs didžiulis metalinis žiogas yra menininko Algio Griškevičiaus sukurtas darbas. Menininkas pasakoja, kad kadaise, iš vėlų padaręs nedidelę žiogo skulptūrą, suprato, kad ją būtina padaryti didelę ir užkelti ant kokio nors pastato. Šią iniciatyvą parėmė “Vilnojos” akmens skulptūrų parko įkūrėjas Vidmantas Martikonis ir pasiūlė idėją įgyvendinti. Taip šešių metrų ilgio ir pustrečio metro aukščio žiogas su žmogaus veidu puikiai papuošė pilko pastato tuščią sieną ir taip pat tapo žaismingu miesto dekoratyviniu elementu. Naktimis apšviečiamą skulptūrą, teoriškai turėtų matyti net ir besileidžiančių vakarinių lėktuvų reisų keleiviai.

Pasak autoriaus, tai – jo autoportretas, atspindintis platų kūrėjo meninių pomėgių ratą, savotišką „šokinėjimą“ tarp tapybos, fotografijos ir skulptūros. Autorius taip pat teigia, kad Vilniui trūksta įvairesnių skulptūrų, žaismingesnių akcentų – dauguma mieste statomų darbų yra perdėm paminkliniai. Todėl jam nepaprastai smagu pasiūlyti kažką nauja, neįprasta.

#50 Juljusz Slowacki

Julius Slovackis, poetas romantikas, kuris gyveno ir mokėsi Vilniuje, vėliau emigravo, bet savo kūryboje ne kartą paminėjo ir lietuviškus motyvus.

1927 metais, tą pačią dieną, kai Julijaus Slovackio palaikai buvo perlaidojami Varšuvoje, Vavelyje, skambant Vilniaus bažnyčių varpams, ant Pilies 22 namo, kuriame gyveno poetas, buvo atidengta originali Slovackiui skirta memorialinė lenta. Skulptorius Boleslovas Balzukevičius poeto biustą įkomponavo ant gulbės sparnų, pavaizdavo poetą jauną. Žemiau užrašas lenkų kalba: „Tu mieszkał Juljusz Słowacki“ („Čia gyveno Julijus Slovackis“). Šis atminimo ženklas buvo įrengtas dailininko Ferdinando Ruščico, kuris 1923-1934 metais gyveno tame pačiame bute, pastangomis.