#100 Vilniaus skulptūrų ir paminklų (I dalis)

Turbūt šiandien jau nieko nebenustebins teminės ekskursijos po Vilnių – senamiesčio perlai, legendomis apipintos, apie Vilniaus moteris, amatus, kiemelius ir požemius, pėsčiomis, autobusu, paspirtukais – tik spėk sekti kas naujo atsirado! Ir man prieš metus laiko kilo idėja patyrinėti Vilnių kiek kitaip – susipažinti per miestą puošiančias skulptūras ir paminklus, juk kiekvienas jų turi savo reikšmę, paslaptis ir mįsles ir yra svarbia miesto ir šalies istorijos dalimi. Rodos, eini ir kažką žinai, bet kiek dar visko yra neatrasto, nepastebėto, pamiršto. Per tą laikotarpį vis ieškojau tinkamos idėjos kaip tai pateikti, o idėja, pasirodo, visai paprasta, ir visą tą laiką buvo panosėje! Juk šie metai ypatingai svarbūs Lietuvai ir kokių pašėlusių iššūkių žmonės tik nesugalvojo 100-mečiui paminėti, todėl prisidėsiu prie šios gražios iniciatyvos ir pristatysiu savo 100 Vilniaus skulptūrų ir paminklų, kuriuos atradau pasivaikščiojimuose po sostinę!

Kai pradėjau po truputį rinkti informaciją atradau fantastišką Jolantos Marcišauskytės-Jurašienės kultūrinį gidą Vilniaus skulptūrų kelias, tiek įdomių ir iki šiol nežinomų dalykų autorė ištyrinėjo ir aprašė! O MO muziejus įgyvendinęs projektą Vilniaus kalbančios skulptūros, prakalbino 15 miesto skulptūrų, šiuo maršrutu galima leistis kaip į atskirą ekskursiją po senamiestį. Savo pasirinktus objektus aprašau atsitiktinumo tvarka, su laiku rasit ir žemėlapį!

#1 „Sveiki sugrįžę“

Rodos, kažkur jau esat šią mergaitę matę? Ne ne, tai ne ta pati mergaitė iš Klaipėdos, tai “Grata Hotel” simbolis, jau daugelį metų svetingai pasitinkanti svečius ir net padovanojusi viebučiui pavadinimą – nes „Grata“ verčiant iš lotynų kalbos reiškia „sveiki“! Bučinio laukiančios mergaitės nėra vienodos, pasak skulptūrų autoriaus, Romualdo Kvinto, pirmiausia sukūriami skirtingi idėjos eskizai, padaromi keli pavyzdžiai, ir galiausiai gimsta skulptūros, kurios turi skirtingus elementus. Štai ir skirtumai: Vilniaus mergaitė stovi ant žemės, yra didesnė ir su dviem kasytėmis, klaipedietės plaukai susukti į kuodelį, yra smulkesnė, ir, kad būtų geriau matoma – pastatyta ant postamento.

#2 Mama!

Tai dar vienas  skulptoriaus Romualdo Kvinto kūrinys – išsigandusi mergatė, kurios lūpose tarsi sustingęs žodis “Mama!”. Skulptūra skirta dingusiems be žinios vaikams atminti, bei atkreipti visuomenės dėmesį, jog vaikų dingimas yra didelė problema ir neturime likti abejingais. Šios skulptūros iniciatorius yra Dingusių žmonių šeimų paramos centras, o lėšas jos statybai skyrė dingusio be žinios berniuko mama. Tikriausiai neatsitiktinai pasirinkta vieta – skulptūra atidengta 2016 metais prie Lietuvos vaikų ir jaunimo centro.

Gegužės 25 dieną minima tarptautinė dingusių vaikų diena. Lietuvoje taip pat veikia nemokama pagalbos linija 116000 kur galima pranešti apie dingusį vaiką, o artimieji sulaukti pagalbos.

#3 Mūzų šventė

Dramą, Tragediją ir Komediją vaizduojančios moterys auksiniais veidais puošia Lietuvos nacionalinio dramos teatro fasadą. Kompozicijos autorius – Stanislovas Kuzma. Jaunasis menininkas, sutikęs parengti projektą, iki pat susitikimo dienos su architektais neturėjo įdomios idėjos ir jau norėjo atsisakyti šio užsakymo. Įkvėpimas atėjo belaukiant susitikimo, tuomet ir nupiešė trijų skarotų damų eskizą.

Dar viena įdomybė – vidurinė figūra turi prototipą – menininkas atsidėkodamas savo gydytojai Irenai Žukauskienei, panaudojo jos veidą figūrai kurti. Skulptoriui Stanislovui Kuzmai likimas skyrė ypatingą dalią – jam buvo duota jautri dvasia ir stipri valia, leidusi sukurti lietuviškos skulptūros šedevrus, bet fiziškai silpna širdis.

#4 Pėdutės

Vilniaus Katedros aikštės grindinyje įmontuota plytelė skirta Baltijos keliui atminti. Tai Gitenio Umbraso kūrinys. Po plytele taip užkasta atminimo kapsulė, kurioje yra žinutė  ateinančioms kartoms. Tokias pat plyteles galima rasti Rygos ir Talino centrinėse aikštėse, tai Vilniaus dovana Baltijos sostinėms.

„Tai nežinomo Baltijos kelio dalyvio pėdos. Didelės tam, kad kiekvienas galėtų savo koją įdėti į tas pėdas. Jeigu būtų mažytė pėda, būtų sunkiau. Idėja buvo tokia, kad kiekvienas galėtų įsispirti. Nežinau, gal koks 43-45 dydis čia“, – šmaikštavo G.Umbrasas.

#5 Skalikai

Pėsčiųjų take šalia Vilnelės mus pasitinka šauni trijulė – lietuvių skalikų kalytė, patinas ir šios poros jauniklis. Rašytiniai šaltiniai teigia, kad Lietuvoje su skalikais medžiota jau 1566 metais, šį pomėgį didikai perėmė iš Prancūzijos, su kuria jie glaudžiai bendravo nuo XVI amžiaus. Viduramžiais kiekvienas laikė garbe auginti savo dvare gaują skalikų, o dvarų Lietuvos ir Lenkijos karalystėje buvo tikrai daug.

Skulptūros atsiradimą inicijavo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Ekonomikos ir investicijų departamentas kartu su Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugija. Skulptūros autoriai – Rimantas Keturka ir Feliksas Volčakas, eskizo autorius – Romualdas Kvintas.

#6 Paminklas Puškinui ir jo proseneliui Hanibalui

XVIII amžiuje Petrui I padvanojo tris juodaodžius,vienas jų buvo Aleksandro Puškino prosenelis. Jis juos nusprendė pakrykštyti, ir būtent ant šv. kankinės Paraskevos cerkvės išlikusi lentelė, kurioje minima, kad 1705 metais čia buvo pakrykštytas Abraomas Hanibalas. Žinoma, dėl paties fakto abejonių kyla, nepaisant to, cerkvės kieme 2011 metais buvo atidengtas paminklas. Supintos rankos simbolizuoja apie tautų draugystę.

Paminklo autorius Vytautas Nalivaika.

#7 Metraštininkas

Stiklių gatvėje 4 numeriu pažymėto namo kiemelyje yra skulptūra vaizduojanti sėdintį su atversta knyga ant kelių žmogų. Tai buvo Vaclovo Krutinio, Dailės instituto studento diplominis darbas, šiandien žinomas “Metraštininko” pavadinimu. “Metraštininko” paskirtis yra pagerbti spausdinimo pradininko P. Skorinos atminimą, bei gretimame name buvusią Mamoničių spaustuvę. Kadangi paminklas buvo pastatytas sovietmečiu, tai apie tikrąją paskirtį buvo nutylima, o pats skulptorius apie statybas prisimena:

,,Atvažiuoju sunkvežimiu, su darbininkais, pradedu kasti duobę pamatams Paveldo apsaugos kiemelyje. Manęs klausia, ką statome, sakau, diplominį darbą, laikinam gynimui… Kitą dieną jau stovi skulptūra, šaukiama komisija… Kadangi minimas Vilniaus įkūrimo 360-metis, tai paliko… darbas pastatytas be leidimo, be derinimo, studento įžūlumo dėka.“

Taip laikinas darbas iki šiol džiūgina Vilniečius ir miesto svečius ir pelnytai vadinamas vienu iš gražiausių senojo Vilniaus akcentų.

#8 Medeinė

Kitame mažame ir jaukiame kiemelyje, pažymėtame Stiklių 6, rasime ant meškos įsitaisiusią lietuvių miškų ir medžioklės deivę Medeinę. Tai skulptoriaus Mariaus Grušo diplominis darbas. “Medeinė” puikiai prisiderino prie aplinkos – šalia auga didelė eglė, o viename iš pastatų įsikūrusi Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos būstinė.

Šio kūrinio pakartojimą galima rasti Kinijoje Čangčuno miesto skulptūrų parke, taip pat Rolando Dzintar ir Gražinos Paegle įkurtame Meno parke šalia „Istorijos kupolo“ Aleksanderyje, Meino valstijoje, JAV.

#9 Sėkmės pilvas

Kaspinu parištą pilvuko bareljefą galima rasti Gedimino pr. 10 ant prekybos centro sienos. Šį bareljefą inicijavo privati įmonė, norėjusi sukurti skulptūrą, kurią paglosčius galima tikėtis prisivilioti sėkmę. Juk mums visiems kartais prireikia būdo prišaukti sėkmę.

Skulptūra „Sėkmės pilvas“ paremta sena legenda, kad Vilniaus burmistras XIX amžiuje buvo susidomėjęs viena nepasiturinčia vilniečių šeima, kurioje išaugo talentingi ir sėkmingi sūnūs: vienas jų tapo pirkliu, kitas garsiu juvelyru. Burmistras stebėjosi tokia skurdžios šeimos sėkme ir pasidomėjo motinos, kaip ji augino savo vaikus, kad iš jų išaugo tokie sėkmingi žmonės. Moteris šiam atsakiusi: „Ką glostai, tas ir auga“. Vienam savo sūnui ji kas rytą glostydavo rankutes, o kitam – sūnui pirkliui – pilvuką. Taip pasakiusi, ji paglostė burmistrui galvą.

Menininkas Romualdas Kvintas juokavo, kad kurdamas skulptūrą įkvėpimo sėmėsi žiūrėdamas į savo pilvą 🙂

#20 Pirmosios kregždės

Tai – viena iš žymiausių Juozo Mikėno skulptūrų. Paminklas sukurtas 1964, o pastatyta 1980 metais ir turėjo įamžinti tarybinės liaudės pasiekimus – monumentas simblizavo kosmonautų skrydžius. Tiesa, šiandieninės Galerijos fone ji netikėtai ima reikšti visai ką kita: “Pirmosios kregždės”, simbolizuoja Lietuvą, iš savo delno skrydžiui leidžiančią laisvės paukščius, pavasario pranašus.

Gavus leidimą įkomponuoti skulptūrą dešiniajame Neries krante buvo nustatytas ir optimalus jos dydis. Išdidinta iki reikiamo dydžio elegantiška moteris tapo banginio apimčių boba. Leonardas Vaitys prisimena: “skulptorius Dovydas Zundelovičius su kastuvu (!) „skaptavo“ moliniame modelyje tas moteriškos figūros dalis, kol pastaroji vėl tapo elegantiška. “Pasirodo, galima ir tokiu keliu einant pasiekti gerų rezultatų, atsakingai dirbant ir su kito autoriaus kūriniu.”

#21 Lietuviška baladė

Ši skulptūra buvo sukurta 1973 m. Vilniaus miesto 650-ųjų metinių įkūrimo proga. Vieni skulptūras sieja su Merkeliu, Kasparu ir Baltazaru, kiti – su trimis didžiaisiais Lietuvos kunigaikščiais, pasitaikė ir manančių, jog tai trys nykštukai! Pats skulptūros autorius, Vladas Vildžiūnas, sakė, kad savo darbe norėjo pavaizduoti karį, artoją ir poetą. Vladas Vildžiūnas labai domėjosi lietuvių liaudies menu ir mėgo kurti lietuviškus motyvus, todėl “Lietuviška baladė” taip pat atspindi lietuvišką tematiką ir yra be jokios politinės interpretacijos.

Skulptoriaus žmona atsimena – tuo laikotarpiu kuomet vyras dirbo su šiomis skulptūromis, rodė laidą apie Leonardo da Vinci, ir vieną vakarą užėjusi į dirbtuves pastebėjo – viena iš skulptūrų paslaptingai šypsojosi…

#22 Trys Kryžiai

Trys kryžiai, tapę neatskiriama Vilniaus panoramų dalimi, ant Plikojo (arba Kreivojo) kalno Vilniuje stovėjo jau nuo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) laikų, o apie jų atsiradimą byloja pasakojimas apie pagonių nukankintus septynis pranciškonus. Kiti šaltiniai teigia, kad kryžiai ant Kreivojo kalno pastatyti 1384 m. Lietuvos didžiųjų kunigaikščių Vytauto ir Jogailos susitaikymo proga. Trys kryžiai simbolizavo Vytautą, Jogailą ir Lenkijos karalaitę Jadvygą, kuri po vedybų su Jogaila tapo Lenkijos ir Lietuvos karaliene. Dar viena versija byloja, kad Trys kryžiai buvo pastatyti Magdeburgo teisių suteikimo proga 1387 m. Mediniai kryžiai buvo atstatomi iki XIX amžiaus vidurio, kol sunyko.

Žmonės prisiminė paminklą 1915 metais, kuomet Lietuvą okupavo vokiečiai. Tuomet žmonės pradėjo rinkti lėšas paminklui ir jau sekančiais metais prasidėjo statybos. Antano Vivulskio suprojektuoti Trys Kryžiai stovėjo iki 1950 metų, kuomet sovietinės valdžios įsakymu buvo susprogdinti. Gelžbetoniniai senų kryžių likučiai eksponuojami greta kalno.

1989 metais Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyva, darbams vadovaujant Henrikui Kęstučiui Šilgaliui, paminklas buvo atstatytas. Šiandien Kryžiai šiek tiek aukštesni negu Vivulskio projektuoti, bet esantys svarbiu miesto simboliu. O aš, miesto gyventojai ir svečiai kasdien ateina pasigrožėti atsiveriančiomis Vilniaus pamoramomis.

#23 Universiteto durys

Ar dažnas iš mūsų buvo bent kartą sustojęs ir apžiūrėjęs Vilniaus Universiteto bibliotekos duris nuo viršaus iki apačios? Skulptorius Jonas Meškelevičius ilgai klaidžiojo po Vilniaus Universiteto kiemelius ir vidaus patalpas ieškodamas geriausios vietos paminklui, skirtam pirmosios lietuviškos knygos – Martyno Mažvydo Katekizmui – 450 metų jubiliejui paminėti.

Šios durys buvo įstatytos 1997 metais, o jas puošia garsių Lietuvos istorinių asmenybių – universiteto steigėjų ir lietuviškos šviesuomenės atstovų atvaizdai, pavaizduoti Lietuvos kultūros įvykiai. Apie tai iš eilės:

Durų viršuje išlieti bronziniai atvaizdai: Kristupo Radvilos Našlaitėlio, įkūrusio 1575 m. Vilniuje spaustuvę; Vilniaus vyskupo Valerijono Protasevičiaus, 1570 m. įsteigusio Vilniaus jėzuitų kolegiją, o prie jos ir biblioteką; Popiežiaus Grigaliaus XIII, 1579 m. spalio 29 d. bule pripažinusio Vilniaus universiteto įkūrimą; kardinolo Jurgio Radvilos, padėjusio išrūpinti iš popiežiaus Vilniaus kolegijai akademijos teises, universiteto mecenato; Lietuvos Didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Žygimanto Augusto – steigiant biblioteką dovanojusio asmeninį knygų rinkinį; Lietuvos Didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Stepono Batoro, 1579 m. balandžio 1 d. davusio privilegiją, leidžiančią perorganizuoti Vilniaus jėzuitų kolegiją į akademiją ir universitetą. Viduryje – universiteto herbas, po juo užrašas – Pirmajai lietuviškai knygai 1547-1997.

Bronzos durų viršutinėje dalyje – Martyno Mažvydo “Katekizmo” pirmasis puslapis, greta Mikalojaus Daukšos “Postilė”, žemiau – Karaliaučiaus ir Vilniaus universitetų vaizdai; Konstantinas Sirvydas – pirmasis lietuvių kalbininkas, Kristijonas Donelaitis – lietuvių grožinės literatūros pradininkas, Simonas Daukantas – Lietuvos istorijos tėvas, Motiejus Valančius – Lietuvos švietėjas; Jonas Basanavičius, Jurgis Bielinis, Vincas Kudirka, Vaclovas Biržiška, Mykolas Biržiška, Vincas Mykolaitis-Putinas – Lietuvos kultūros istorijos veikėjai ir literatai. Durų rankenos vaizduoja aitvarus, nešančius namams ir žmonėms įvairias gėrybes. Durų apačioje poeto Justino Marcinkevičiaus žodžiai iš knygos “Pažinimo medis“:
Tiems žmonėms, žodžio stogą kėlusiems,
Toms knygoms, mūsų lopšį supusioms.

#24 Džiūgas

Legendomis apipintas, su meile ilgai ilgai brandintas … Savitu skoniu ir kvapu turtingas kietasis sūris DŽIUGAS! Legendinio sūrio galite paragauti Aušros Vartų 3 gatvėje  įsikūrusiuose Sūrio namuose. Tik apdaresni pastebi įėjimą puošiančią geltono metalo skulptūrą „Legendinis milžinas – legendinis sūris „Džiugas“. Jame pavaizduota pelė, simbolizuojanti vartotojus, kuriems nesvarbu, kokios rūšies sūrį valgyti. Todėl ji negali pasiekti legendinio „Džiugo“ sūrio, kuriame įsitaisęs auksinis peliukas. Jis imlus gurmaniškam maistui, sugeba įvertinti išskirtinės kokybės sūrį. Todėl visi „Džiugo“ namų svečiai prieš patekdami į juos ragauti sūrio, turi atlikti nedidelį ritualą – mažuoju rankos piršteliu patrinti auksinio peliuko nosytę, kad atsivertų juslės.

#25 Užupio undinėlė

Prie vieno iš kelių Užupio tiltų, o tiksliau priešais Užupio terasą, Vilnios krantinėje įrengtoje nišoje įsitaisė vienas iš ResPublikos simbolių – undinėlė. Ją sukurti sumanė, vėliau iš bronzos pagamino kavinės šeimininkas ir skulptorius Romas Vilčiauskas.  Sakoma, jog būtent Užupio mergelė vilioja į Užupį žmones iš viso pasaulio. O tie, kurie neatsispiria jos kerams, pasilieka Užupyje amžinai.

2004 metais pakilusi Vilnelės upės srovė pasiglemžė skulptūrą, pasitelkus narų pagalbą undinėlę pavyko rasti ir grąžinti į savo vietą.

Pratęsimas bus… 🙂