Savičiaus gatvėje atgimstanti Švč. Mergelės Ramintojos bažnyčia

“Vilniaus miesto centre lygiai šimtas aštuonios gatvės. Ir jeigu vaikščioti jomis pakankamai ilgai, tai yra beveik kiekvieną dieną kelių metų bėgyje, kai kuriose gatvėse galima tapti nuostabių įvykių liudininku. O kai kur – netgi jų dalyviu.” – Ištrauka iš Макс Фрай knygos Сказки старого Вильнюса.

Taip vieną dieną Vilniaus miesto Savičiaus gatvėje aplankiau mažai kam atrastą, nes tik ypatingomis progomis atidaromą, Ramintojos bažnyčią. Ji po truputį atgaivinama ir sušildoma. Nors iš išorės vis dar atrodo apleista – už sienų slypi ypatinga erdvė, kuri… jau prieinama lankytojams. Nepraleidau progos sudalyvauti rengiamoje ekskursijoje (artimiausių ekskursijų datos paskelbtos Facebook) ir sužinojau daugybę naujų dalykų! Pasidalinsiu.

Manoma, jog kažkada šiame sklype stovėjo Šv. Kozmo ir Damijono cerkvė, kuri sudegė, kuomet Vilniaus miestą siaubė gaisrai. 1670 metais vienuoliai karmelitai pasistatė medinę bažnytėlę su koplyčia. Po kelerių metų didesnę medinę bažnyčią ir vienuolyną čia statėsi augustinai, o 1746 metai pradėta, ir 1768 pabaigta statyti mūrinė bažnyčia (projekto autorius liko nežinomas). 1812 metais Prancūzai rūsyje įsirengę amunicijos sandėlį. Carinės Rusijos metu bažnyčia perstatytą į Šv. Andrėjaus cerkvę. Tarybiniu laikotarpiu paversta sandėliu. Ir šiandien, įžengus į vidų, interjeras  primena ne sventovę, o sandėlį. Erdvė gelžbetoninėmis perdangomis padalinta į aukštus.

Vos įėjus gidė iš karto atkreipia dėmesį į priešais akliną sieną esantį vargonų chorą, papuoštą barokiniais piliastrais. Manoma, kad žmogus, projektavęs gelžbetonines perdangas numatė, kad ateityje būtų galimybė bent dalinai atkurti autentišką interjerą.

Švč. Mergelės Ramintojos bažnyčios altoriaus fragmentas įamžintas Kanuto Rusecko paveiksle “Lietuvaitė su verbomis“. Dabar šio paveikslo vieta nėra žinoma.

Toliau keliavome apžiūrėti bažnyčios rūsių, kurie, pasirodo, visai nemaži! Autentikos čia nedaug, viskas buvo pritaikyta sandėliui. Tačiau, labai įdomūs – kai kurie koridoriai neapšviesti, o pereinant reikia saugoti galvą. Atėjus į vieną iš erdvių galima atrasti vienus seniausių, galbūt net gotikinių, mūrų liekanas.

Pirmame aukšte kažkada buvo pagrindinis altorius. Jį puošė Švč. Mergelės Marijos Ramintojos paveikslas, iš kurio ir kilo bažnyčios pavadinimas. Kai paveikslas dar buvo Augustinų bažnyčioje, virš jo ant aukso juosta apvestos skardos kabojo užrašas “Convertam luctum lorum in gaudium” (Jų liūdesį paversiu džiaugsmu). Šiandien paveikslo buvimo vieta taip pat nėra nežinoma.

Toliau keliavome apžiūrėti “antro aukšto”. Čia išlikęs perdangos perkirstas vieno iš altoriaus viršus, net labai primenantis židinį. O ant sienos atidengta nedidelė dalis freskos. Visa ši patalpa buvo papuošta sienine tapyba. Be gailesčio perstatant patalpas, niekas nesivargino išsaugoti paveikslų, skulptūrų ir sienų puošybos.

Užlipome aukštu aukščiau.

Čia randame jau sutvarkytas patalpas, koplyčią, kurioje aukojamos mišios. Atgavus nepriklausomybę bažnyčia buvo grąžinta katalikams. Sunkiai sekėsi atgaivinti šventovę dėl lėšų stokos, kol 2017  bažnyčia perduota Vidaus reikalų ministerijai ir po metų (2018) pašventinta.

Šiandien sienas puošiantys randai, lifto šachta, likęs kabantis kablys ir daug kitų dalykų liūdija ir pasakoja apie nelengvą bažnyčios istoriją.

Kituose vienuolyno pastatuose įsikūrusios įstaigos, kai kurie perstatyti į gyvenamuosius namus. Aplinka tvarkoma, ir daugelį metų apnykęs vaiduoklis vėl atgimsta. Žinoma, dar reikia daug ką nuveikti – atlikti archeologinius tyrimus, išsamiai ištirti išlikusį interjerą ir pastato būklę, bet svarbu, kad atėjo tas laikas. Tikiuosi, kad bažnyčia taps dar vienu miesto lankytojų traukos centru, jos patalpos bus pritaikytos ir atviros ne tik pamaldų ar ekskursijų metu.

Tikiuosi, kažkada bus galima pasigrožėti Vilniaus senamiesčio vaizdais iš bokšto, nes kas buvo, tas pasakojo, kad jie nepakartojami!

—-*—*—*—-