Kur rasti magiškąją šalį iš spintos, Narniją? arba kelionė į Čekijos Šveicariją!

Nors Čekija neturi bendrų sienų su Šveicarija, bet prieš šimtmečius čia gyvenę ir lankęsi žmonės šias vietas sutapatino su Šveicarijos gamtos grožiu ir  taip kilo šio parko pavadinimas. Čekijos Šveicarija taip pat susijungia ir pratęsia Vokietijos teritorijoje esantį Saksonijos Šveicarijos parką.

Prieš keletą milijonų metų šią teritoriją buvo pasiglemžusi jūra, kuri traukiantis paliko unikalias smiltainio uolas, o dėl erozijos ir vėjo poveikio susiformavo įmantrūs uolų bokštai, akmeninės arkos, kalnai su sutrukinėjusiomis viršūnėmis, gilūs upės kanjonai. Laukinė gamta per ilgą laikotarpį čia tvarkėsi pati be žmogaus įsikišimo, kol XVIII amžiuje šias vietas atrado du romantizmo epochos Šveicarų menininkai – Adrian Zingg ir Anton Graff. Jie atvaizdavo šias vietas graviurose bei aprašė eilėraščiuose, taip žinios apie nuostabius šios vietos kraštovaizdžius pasklido po visą Europą. Tokiu būdu vietos palei Elbės upę tapo gausiai lankomos turistų.

Šių žemių savininkai greitai suprato, jog kraštovaizdis traukia atvykėlius ir pridėjo daug pastangų, kad šios vietos būtų dar labiau prieinamos ir lankomos. Jie nutiesė kelius ir pastatė tiltelius, atsirasdavo vis naujos užeigos ir nakvynės vietos. Ant kai kurių uolų buvo įrengti pakilimo laiptai, pastatyti suoleliai, o viršūnėse – pavėsinės, įrengti pėsčiųjų takai, o upė Kamenice pradėta naudoti susisiekimui tarp tarpeklių.

Įkvėpimo čia sėmėsi ir vienas žymiausių peizažo meistrų Kasparas Davidas Friedrichas, nors čia atvykdavo ne vien menininkai. Pasakojimai apie riterių – plėšikų tvirtoves, uolų miestai, legendos apie nykštukus ir fėjas turėjo įtakos ir rašytojo Hanso Kristijano Anderseno, poeto R. M. Rilke, kompozitorių K. M. von Weberio, Richardo Wagnerio ir kitų žymių žmonių kūrybai. (Caspar David Friedrich, Keliautojas virš rūko jūros)

Ir šiandien Pravčicka brana, Čekijos Šveicarijos simbolis, užburia meno kūrėjus – būtent čia buvo nufilmuotos kai kurios  filmo “Narnijos kronikos: liūtas, burtininkė ir drabužių spinta” scenos. Būtėnt čia Liusė, pasislėpusi spintoje, atrado Narnijos šalį bei susitiko su Faunu Tumnusu. O nuo pačios Pravčicka Brana  visi keturiese stebėjosi bekraštėmis Narnijos miškų platybėmis.

Aš planuoju, o Dievas juokiasi! Taip apibūdinčiau savo pažintį su šiuo įstabaus grožio gamtos kampeliu. Per dvi dienas norėjau aplankyti visas įžymias vietas, bet vietoj 10:00 Hrensko miestelyje, kur prasideda pirmas iš suplanuotų maršrutų, kaip nekaip atsidūriau vos prieš pietus; paskutinis autobusas 19. Išanalizavus žemėlapį, teko atsisakyti kelių objektų, o maršrutą pradėjau nuo Edmundova Souteška.

Kerinti gamta, pasivaikščiojimas uolų kraštais ir dažnai po jomis išskaptuotais tuneliais, ir šalia tekanti laukinė upė Kamenice suteikia daug emocijų, stebina paslaptingumu ir kraštovaizdžiu.

Pėščiomis viso tarpeklio pereikti neįmanoma, čia dar laukia persikėlimas valtimi. Persikėlimas mokamas ir valtis kursuoja kas 30 minučių iki 18 (reikia tikrintis pagal sezoną). Tai ne vien plaukimas valtimi, valtininkas praskaidrina nuotaiką juokingais pasakojimais apie tarpeklyje glūdinčias paslaptis, gyvenančius mistinius padarus ir augaliją.

Galiausiai priplaukiame prie Čekiškosios Niagaros, tai dirbtinis krioklis – valtininkas patraukia už lino ir prieš mūsų akis pasipila čiurkšlė vandens, tuo momentu pasigirsta daugiau juoko nei nusistebėjomo šūksnių 🙂 ko tik nesugalvos marketingo specialistai, kad pritrauktų daugiau turistų!

Toliau esančio Divoka tarpeklio dėl laiko stokos neaplankiau, bet kas matė ir rašė, tai daug nepraradau, nes Edmundova souteška tarpeklis yra įdomesnis ir gal net gražesnis.

Toliau pėsčiomis reikėjo pakilti iki Mezna vietovės, būtų gerai, jei kas būtų aprašęs, jog tai pakilimas į statų kalną 😀 bet kelio atgal nėra, įkopiau, toliau sekė dviejų kilometrų asfaltuoto kelio atkarpa iki Mezni Louka miestelio.

Nuo čia prasideda vaizdingasis pėsčiųjų takas Gabrielina stezka. Čia galima tikėtis atrasti gražių parko vaizdų nuo apžvalgos aikštelių, o įrengtuose stenduose pateikiama įdomi informacija, gaila, tik jog ne anglų kalba 🙂

Pagaliau serpantinais pasiekiau Čekijos Šveicarijos parko vizitinę kortelę – Pravčicka Brana, tai dižiausias natūralus akmens tiltas Europoje, stebinantis turistus savo grožiu ir dydžiu: arkos plotis apačioje: 26,5 m, arkos aukštis: 16 m,  plotis: 7-8 m. Įėjimas mokamas, apie 3 eur, bet tikrai vertas pamatytų vaizdų. Kasa ir įėjimas į apžvalgos aikšteles yra prie 1881 metais pastatyto dvarelio Sakalo Lizdas, kuriame šiandien įrengta kavinė, o antrame aukšte muziejus ir nuotraukų paroda.

Priėjus arčiau, akmens arka daro didelį įspūdį, įrengtas takas ir prie arkos krašto, nuo kurių atsiveria miškų platybės ir aplinkinių vietovių klimtas, o kokie nepakartojami vaizdai dar laukia nuo apžvalgos aikštelių!

Startuoju. Pakeliui įrengtos nuorodos, prie terasų veda siauri laiptukai, uolėti takai. Kartais galva apsisuka nuo aukščio pojūčio, o vėjo gūsiai užgniaužia kvapą ir akimirkomis pamiršti apie kvėpavimą!

Iki 1980 metų taip pat buvo galima pakilti akmens tilto viršūnės, bet dėl didėjančių turistų srautų ir jų saugumo, įėjimas buvo uždarytas. Iš vienos pusės gerai, o iš kitos gaila. Įkeliu Google nuorodą, kur galima nors akimirkai arsidurti šiame magiškame pasaulio kampelyje!

Laikas čia neprailgo ir kaip bebūtų gaila, atėjo metas leistis atgal į Hrensko ir grįžti į Dečin, kur apsistojau. Antros dienos teko atidėti, sekančiam kartui palikau dar Šaunštejn pilies liekanas, Mariinos apžvalgos bokštelį, Rudolfuv kamen, bei kitas įspūdingas smiltainio uolų formacijas.

Taip pat įsitikinau, jog ne sezono metu geriausia naudotis ne viešuoju transportu, o atvykti automobiliu, taip mažiau bus laiko apribojimų ir bus galimybė patyrinėti apylinkes geriau!