Pirmosios Lietuvos sostinės atradimai

Šiemet balandis lepina išties puikiu oru ir vis norisi išlįsti ir pasilepinti saulės spinduliais, šiltu vėjo dvelksmu ir gaiviu oru, o kur, jei ne žingsniuojant pažintiniais takais, tai pavyksta geriausiai? Deja, į tadien Neries Regioniniame Parke vykstantį žygį nespėjau užsiregistruoti, užtat aplinkybės susiklostė taip, jog sekmadienio popietę praleidau Kernevėje. Šįkart neteko laipioti piliakalniais, šįkart teko nužygiuoti apie 3 km pažintiniu taku, kurio pavadinimas taikliai parinktas “Ateik, žmogau, tyla priglausiu”!

Pirmą kartą čia apsilankiau prieš kelerius metus, kai viskas jau buvo sužaliavę – likau sužavėta. Iki to laiko nežinojau, kad čia įrengtas pažintinis takas, taip pat niekur nepastebėjau įrengtų nuorodų, nors takas atidarytas 2006 metais; galbūt jį tiesiog nustelbia labiau žymūs piliakalniai, arba neypatingai norima, kad būtų sudrumsta tyla nuo gausaus lankytojų būrio 🙂 Norint atvykti galima vadovautis šia nuoroda.

Pažintinis takas prasideda nuo Baltojo Kalno apžvalginės aikštelės, nuo kurios atsiveria įspūdingas Neries vingio vaizdai.

Čia pat ir tako pradžia, iš pradžių einama miško taku palei Nerį, vietomis galima prieiti prie skardžio ir stebėti ramią, bet galingą upės tekmę. Palei taką įrengti suoliukai, tad visada galima pailsinti kojas, arba tiesiog kelias akimirkas pasimėgauti raminančia miško atmosfera ir bundančio pavasario ženklais.

Pakeliui įrengta didesnė poilsio aikštelė, kurioje yra kelios, nutolusios viena nuo kitos pavėsinės, laužavietės, supynės, labai gražiai sutvarkyta aplinka. Vieta, puikiai tinkanti rengti įvairias iškylas. Pasirūpinta ir parkavimosi vietomis ir konteineriais, kur galima išmesti po savęs paliktas atliekas. Toliau, palei Nerį įrengtos dar kelios pavėsinės, bet takas pasisuka statmenai, juo ir keliaujame.

Žygiuojant toliau vis dažniau šalia prisėsti ir palaikyti kompaniją kviečia miško draugai!

Nuo kalniuko paįvairinimui įrengti laipteliai.

Toliau vėl vingiuotu taku keliaujame tarp medžių, kol prieiname tvenkinį, apjuostą mediniu lentų taku, per vidurį papuoštu tiltuku. Tvenkinukas pasisemia vandens iš šalia tekančio Lielpės upelio. Čia taip pat įrengta pavėsinė didesnei kompanijai. Šalia – skulptoriaus Zinkevičiaus skulptūra „Vandens nešėja“.

Toliau vėl mus lydi mediniai drožiniai ir informaciniai stendai. Viename jų rasime keletą mįslių, kurių atsakymus rasite kitoje pusėje – apsilankykit ir sužinokit, ar visas atspėjot!

Vienoje tako atkarpoje sutiksime Rupintojėlio skulptūrą. Galbūt atsitiktinai vieta parinkta būtent čia, o gal tai susiję su pilkapiais, kurie yra abiejose pusėse paėjus kelias dešimtis metrų. Čia XI – XII amžiuje laidoti mirusieji, dažniausiai vietiniai gyventojai ir kariai.

Sutiksime ir velniuką, kuris įsitaisęs prie Lielpės.

Prieiname upelį. Toliau teks įveikti keliasdešimt laiptelių į viršų ir taip po truputį prieartėjant prie tako pabaigos.

Dar kartelį priėjome pasigrožėti Neries slėnio panorama ir pasižadėjau sau grįžti čia vasarą! Buvo smagu atrasti naują Kernavės vietą, kuri paliko didelį įspūdį ir dar labiau atskleidė buvusios sostinės grožį!