Rūke paskendęs Verkių dvaras ir Verkė

Taip jau susiklostė aplinkybės, jog vieną ankstų pavasario rytą atsiduriau prie Verkių – ir nebūčiau aš, jei neužsukčiau į apžvalgos aikštelę bent keliom minutėm pasimėgauti kraštovaizdžiu, ramybe, bei pavasario saulės spinduliais. Žinoma, tą rytą viskas skendėjo rūke, tad viskas, ką esu mačiusi čia iki šiol, buvo atrasta iš naujo 🙂 Tądien beveik prie įėjimo pirmas pasitiko didžiulis šikšnosparnis, įėjus pro vartelius pasirodė tritonas ir gigantiška varlė! Interneto platybėse radau informaciją, jog planuojama ekspoziciją papildyti vis naujomis skulptūromis iki vėlyvo rudens. O jų autoriai – Kęstutis ir Vytautas Musteikiai. 

Ši iniciatyva skirta atkreipti visuomenės dėmesį į aplinkosaugines problemas – klimato kaitą, aplinkos taršą ir buveinių naikinimą, kurios savo ruožtu daro neigiamą įtaką retoms ir saugomoms rūšims. Tik žmonių sąmoningumas ir pagarba gamtai, ugdoma nuo pat mažens, gali padėti išsaugoti šiuos ekologiškai jautrius organizmus. [šaltinis]

Apžiūrėjus šiuolaikines skulptūras lėtai ėjau dvaro link – kadaise buvusios Vilniaus Vyskupų rezidencijos, o šiandien reprezentuojančio vieną iš vertingiausių klasicistinių ansamblių Lietuvoje. XVIII a. antros pusės rūmų ansamblis buvo sukurtas žymių to meto architektų Martyno Knakfuso ir Lauryno Gucevičiaus ir meniškai įkomponuotas į gamtinę aplinką. Reikėtų atskiro įrašo aprašyti visiems išlikusiems ir neišlikusiems ansamblio pastatams, interjerui ir eksterjerui, parkui ir istorijai. Galbūt vieną dieną pavyks sudalyvauti retkarčiais rengiamose ekskursijose ir sužinoti daugiau apie šį klasicizmo simbolį.

Truputį keista buvo, jog prie dvaro nebuvo nei vienos transporto priemonės, rodėsi, lyg persikėliau į praeitį, o sklandantis rūkas pridėjo žavesio šiai akimirkai! Nupėdinau prie apžvalgos aikštelės, kurioje šįkart buvo visiškai tuščia, įtariu, jog tokiu metu buvau vienintele lankytoja parke:) Vaizdai ypatingai užburiantys!  Iš apačios buvo girdimas ne įprastas transporto priemonių ūžimas, bet upeliuko almėjimas. Nutariau dar pasivaikščioti iki buvusio malūno, kuris yra šlaito apačioje, nuo kurio nusileidžiama laiptais, ir grįžti prie automobilio iš kitos pusės. Žemyn į rūką! Nepamirškite taip pat apsidaryti atgal! Prie malūno kaip visada pasitinka vandens krioklys, o Verkė, tekėdama dar kelias dešimtis metrų, įteka į Nerį. Keliaujant toliau taku palei Verkę pasitinka dar vienas krioklys. Džiugu, kad kompleksas nuolatos naujinamas, tvarkomas ir pritaikomas lankymui 🙂 Toliau kelias veda asfaltuotu keliuku į viršų, rūkas suteikia savotiško paslaptingumo, vėl pasigirsta, dabar jau iš kitos pusės, Verkės šniokštimas, o pro apnuogintus medžius pasimato dar viena užtvanka. Gražiausias vaizdas atsiskleidžia iš apačios prie akmeninio arkinio tiltuko, todėl reikia nusilesti. Takas šiuo metu dar yra pilnas kliučių – nugriuvusių medžių, apledėjusių atkarpų – todėl leidžiantys žemyn reikia būti itin atsargiems. Pakilimas į viršų buvo irgi tam tikru iššūkiu, bet tikrai įveikiamu! Pasivaikščiojimas tikrai pasisekė, taip pat ir suteikė puikios nuotaikos visai dienai!