Samarijos tarpeklis

Dievinu kalnus! O Kretoje atradau Baltuosius! Tiksliau, besidriekiantį tarp jų Samarijos tarpeklį, kuris yra Lefka Ori Nacionalinio parko dalimi ir saugomas UNESCO; kuris 1962 m. buvo paskelbtas gamtos rezervatu; kuris 1980 m. pripažintas viena iš gražiausių vietovių Europoje; kuris tai platėdamas, tai siaurėdamas tęsiasi 16 kilometrų, ir kurį įveikti prireikia apie 6-8 valandų, šiokios tokios kondicijos ir patogios avalinės! Žiemą čia srauniai teka Tarajo upė, kuri vasarą virsta vos rusenančiu upeliuku. Nuo sezono pradžios balandžio arba gegužės pradžios iki spalio tarpeklių pereina apie 20000 turistų.Ekskursijos kelialapį pirkau iš vietinių prekeivių. Teko keltis itin anksti, tamsią naktį išeiti prie kelio ir laukti autobuso. Surinkus visus pakeleivius, jau aušo, taigi gidė pradėjo pasakojimą apie istorijos ir gamtos ypatumus. Dar likus savaitei iki kelionės praktiškai nieko apie Samarijos tarpeklį nežinojau, tik tai, jog gamta čia iš ties įspūdinga.

Atvykus gavome įėjimo bilietus ir žemėlapį, kiek netikėti buvo gidės žodžiai – “toliau keliausite patys, lauksiu Jūsų “Pavadinimo nepamenu” kavinėje sutartu laiku, paskutinis keltas išplaukia 17:30, jei kas nespės – teks plaukti pėsčiom arba likti Agia Roumeli iki sekančios dienos”. Apsidžiaugiau jog niekas neribos mano tempo, žinoma, atklydo keletas nerimastingų minčių, bet vijau jas lauk ir pradėjau taip lauktą žygį. Oras nusimatė nuostabus, tarp kalnų buvo jaučiamas gaivus skersvėjis, žmonės pasiskirstė take taip, jog niekas niekam netrukdė, mėgavausi įspūdžių gausa!Nusileisti iki tarpeklio reikia grįstu keliuku, vėliau miško takeliais.Pajutau, kaip su kiekvienu pereitu kilometru paaštrėja visi pojūčiai. Pirmiausia sužavi vaizdai, kur tik apsisuki visur nuostabi gamta! Nors vis dažniau tenka žiūrėti po kojomis, kad dar tako pradžioje neužsikabinti už akmens luito arba medžio šaknų ir nesusižeisti! Užtat vis aiškiau ir garsiau girdisi paukščių čiulbėsys, srauniųjų šaltinių almėjimas, nutyla žmonių šurmulys. Kažkur antrame/trečiame kilometre pasijaučia gėlių ir medaus kvapas sklandantis ore, dar vėliau, kažkaip net nepastebimai pajunti, jog malonus jausmas užplusta net liečiant akmenis ar mirkant pirštų galiukus kartkartėmis pasirodančiame upelyje. Galbūt tai dėl to geriamo vandens iš šaltinių sustojimuose, kur galima buvo papildyti atsargas :)))Samarijos tarpeklio pavadinimas kilęs iš nedidelės bizantietiškos bažnytėlės vietinių vadinamos Osia Marija.Kalnai nemėgsta skubančių kaip ir lėtapėdžių. Viename iš sustojimų kiek persigandau, pasirodė, jog valanda atsilieku, o priekyje dar pusė kelio. Paskubomis apsidairydavai ir vėl lėkdavau, ir tik nuotraukose teliko kai kurių atkarpų atsiminimai. Aštuntame kilometre yra apleistas Samarijos kaimas, gyventojai iš čia išsikėlė 1962 metais, kuomet tarpeklis tapo Nacionalionio parko dalimi.Daug šimtmečių šis tarpeklis teikė prieglobstį nusikaltėliams ir žmonėms, mėginantiems išvengti kraujo keršto, gyvavusio daugelyje Kretos kaimų. XX a. penktą dešimtmetį jis buvo ideali vieta slėptis komunistų partizanams, kovojusiems Graikijos pilietiniame kare. [Wikipedia] Gaila, jog nuotraukos negali perteikti tos erdvės pojūčio, kalnų didybės ir įspūdingumo!O žmonės atrodo tokie mažučiai.Dėl gausių liūčių ir daugybės tirpstančio sniego kalnuose Tarajos upė tuo metu dar buvo itin srauni ir reikėjo pereiti ne vieną panašų tiltelį. Teko patirti ir šiek tiek adrenalino antplūdžio 🙂

Nuostabūs vaizdai visur!Priartėju prie Geležinių Vartų – čia siauriausia tarpeklio vieta, kiek daugiau nei trys metrai skiria uolas tarpusavyje. Ties tiltu tarpeklis pasibaigia, toliau dar reikia lygiu keliu nužygiuoti apie 3 kilometrus iki Agia Roumelį kaimelio, arba alternatyva – vietiniai už kelių eurų mokestį gali pavežėti autobusiuku. Kadangi turėjau dar jėgu ir laiko, nes vieną atkarpą vos nebėgau, galvodama klaidingai jog nespėju, tai nusprendžiau prasivaikščioti ir pamačiau dar daugybę nuostabių vaizdų!Atėjus iki Agia Roumelį kaimelio virš Baltųjų kalnų pradėjos suktis pūkuoti debesys, kurie vis tamsėjo ir netrukus turėjo prapliupti lietum. Spėjom įlipti į keltą (vienintelė transporto priemonė susisiekimui su išoriniu pasauliu) ir leidomės plaukti Libijos jūrą iki kito miestelio, kur autobusu vingiuotais serpantinais keliavome į savo viešbučius.

Viešbutyje buvau apie 10 valandą vakaro, nors nei kojyčių nei rankyčių ir be vakarienės, bet laiminga. O patirtą nuovargį įveikinėjant tarpeklį atpirko įspūdinga gamta ir nuostabūs jos vaizdai, iki šiol neišblėstantys atsiminimai ir potyriai. Jei tik pasitaikys galimybė dar kartą aplankyti Kretą – būtinai dar kartą pereisiu Samarijos tarpeklio visus 16 kilometrų!